Amžinojo variklio paieškos

08/20/09 14:32
Pirmuoju amžinojo variklio kūrėju laikomas indų matematikas Bhaskaras. Jis amžintuoju pavadino ant ašies užmautą diską su ertmėmis, pripildytomis gyvsidabrio, kuris tekėdamas iš vienos „lėkštutės“ į kitą keisdavo konstrukcijos svorio centrą, versdamas diską suktis.

Pirmuoju amžinojo variklio kūrėju laikomas indų matematikas Bhaskaras. Jis amžintuoju pavadino ant ašies užmautą diską su ertmėmis, pripildytomis gyvsidabrio, kuris tekėdamas iš vienos „lėkštutės“ į kitą keisdavo konstrukcijos svorio centrą, versdamas diską suktis.

Šviesiausi ir aštriausi protai nuo neatmenamų laikų mėgino įminti didžiausią gamtos paslaptį – nesustabdomą, niekada nepailstantį Žemės, Saulės ar Mėnulio judėjimą, kuris skatino nelengviems bandymams sukurti ką nors panašaus – na, kokį nelabai įmantrų, bet nuolat veikiantį perpetuum mobile. Tačiau atsigręžus į istoriją, nejučia protą supančioja abejonė, ar neatsitiks taip, kad „amžinąjį variklį“ pirmasis užkurs ne mokslininkas ar inžinierius, bet poetas?

Šiandien sunku pasakyti, kas pirmas pradėjo amžinai birbiančio, niekada nepavargstančio ir nelūžtančio „motoro“ paieškas. Skirtingi šaltiniai nurodo vis kitas šalis, vardus ir datas. Aišku viena – perpetuum mobile buvo bandoma sukurti jau labai seniai. Šias paieškas skatino nuolat augantis energetinių išteklių poreikis. Žmonių nebetenkino nei „arklio galios“, nei kiti judėjimo šaltiniai, priklausomi nuo vėjo ar vandens. Reikėjo ko nors, kas „birbtų“ žmonijos naudai kitu būdu – vienąkart paleidai ir jis niekada nebesustoja.

Vienas pirmų tokių bandymų žinomas 1150 metais prieš mūsų erą, kai indų matematikas Bhaskaras „amžinuoju“ pavadino ant ašies užmautą diską su ertmėmis, pripildytomis gyvsidabrio, kuris tekėdamas iš vienos „lėkštutės“ į kitą keisdavo konstrukcijos svorio centrą, versdamas diską suktis.

Didžiojo matematiko pavyzdžiu sekė kiti – arabai, prancūzai, italai, bet jų „mašinų“ veikimo „begalybė“ buvo paremta tuo pačiu principu: ratas, kuris vienąkart jį pasukus, verčia ant jo sumontuotą svorį (svarmenis ar vandenį) judėti, o šie – suktis ratą.

Leonardo pagaliai į Archimedo ratą

Senaisiais laikais daugelį išradėjų prikaustė „Archimedo rato“ idėja : besisukantis sraigtas, kuris pakelia vandenį į viršutinį indą, iš kurio tas ištekėdamas atsimuša į rato plokšteles apačioje ir jį suka. Vandens ratas suka tekėlą ir varo dantytais krumpliais tą patį sraigtą, kuris pakelia vandenį į viršutinį indą. Sraigtas suka ratą, o ratas – sraigtą. Tai bent!

Sunku pasakyti, kiek gabių protų ir kaip ilgai dar būtų „sukioję“ „Archimedo ratą“, jei ne garsusis Leonardas da Vinčis, kuris XV a. pabaigoje įrodė šio ištradimo klaidingumą ir pasėjo abejones, ar ratas išvis gali būti svarbiausia „amžinojo variklio“ dalis? Tiesa, genealusis italas ir pats nemažai eksperimentavo su ratais, tyrinėjo, kūrė įvairius modelius, kol paskelbė liūdną išvadą: „Įsitikinau, kad sukurti amžinai besisukantį ratą, rasti nenutrūkstamo judėjimo formulę yra absoliučiai beprasmiškas užsiėmimas.“ Tokio „amžinojo rato“ paieškas Leonardas vadino vienu iš absurdiškiausių ir beviltiškiausių žmonijos paklydimų.

„Archimedo rato“ idėja : besisukantis sraigtas, kuris pakelia vandenį į viršutinį indą, iš kurio tas ištekėdamas atsimuša į rato plokšteles apačioje ir jį suka.

„Archimedo rato“ idėja : besisukantis sraigtas, kuris pakelia vandenį į viršutinį indą, iš kurio tas ištekėdamas atsimuša į rato plokšteles apačioje ir jį suka.

Vis dėlto didžiojo menininko ir išradėjo perspėjimų „kolegos“ nepaisė arba tik atsižvelgė į juos iš dalies. Buvo kuriami nauji „amžinieji varikliai“ pasitelkiant magnetų sąveikos arba tam tikrų skysčių savybes. Tačiau ir tokie varikliai gana greitai užstrigdavo.

Bene vienintelis, kuriam šį bei tą pavyko nuveikti, buvo Džeimsas Koksas. Jis sukūrė „amžinąjį“ laikrodį, kurio „gyvumą“ skatino atmosferinio slėgio veikiamas nuolat susispaudžiantis ir išsiplečiantis gyvsidabris. Iš esmės tai buvo didelis barometras, pritaikytas naudingam mechaniniam darbui. Tačiau masinė tokio laikrodžio gamyba buvo visiškai beprasmė, nes net menkiausiam Kokso laikrodžių mechanizmui reikėjo apie 150 kg brangios ir pavojingos medžiagos.

Ištikimas ratui, prakeiktas žmonos

Tiesa, ne visi išradėjai po da Vinčio „perspėjimo“ pamiršo ratą. 1715 m. toks Johanas Ernstas Besleris – auksaburnis teologijos, medicinos ir savamokslis techninių mokslo studijų „krimstukas“ – viešai demonstravo nedidelį „niekada nesustojantį“ varikliuką. Matematikui ir filosofui Leibnicui rekomendavus bei grafui Karlui Hessenui-Kaselskiui pakvietus, Besleris atvyko į pilį, kurioje buvo sukurtos visos sąlygos pagaminti veikiantį perpetuum mobile prototipą.

Johano Ernsto Beslerio perpetuum mobile.

Johano Ernsto Beslerio perpetuum mobile.

Ištisus du mėnesius niekam nebuvo leidžiama net akies krašteliu žvilgtelėti į tą patalpą, kur svečias meistravo magiškąjį „prietaisą“. Net ir pačiam grafui! Pagaliau darbas buvo baigtas, ir grafas išdidžiai atpėdino į „amžinojo variklio“ pristatymą. Besleris „paleido motorą“: milžiniškas ratas ėmė nesustodamas suktis (beje, tuo pačiu jis gebėjo pakelti ir nemenką 16 kg svarmenį). Nepatiklusis grafas netrukus atsitokėjo, ir patalpą, kurioje vartaliojosi „eksponatas“ paliepė užrakinti, užantspauduoti, o prie durų pastatyti kelis ginkluotus vyrus.

Kai po dviejų savaičių Kaselskis su svita įžengė į paslaptingąsias dirbtuves, ratas tebesisuko „nemažindamas apsukų“. Grafo įsakymu, Besleris sustabdė mašiną, kurią po nuodugnios techninės apžiūros vėl paleido. Šįkart užraktas ant antspauduotų durų pakibo 40 dienų! Kai po šio įspūdingo išbandymo laiku ekspertų komisija vėl atidarė duris, ratas dar sukosi… Grafas nerimo, pareikalavo dar daugiau: užrakinti duris dviems mėnesiams! Bet ir po tokio laiko tarpo Beslerio variklis „birbė“…

Sužavėtas bandymo rezultatais grafas Kaselskis įteikė išradėjui raštišką liudijimą, kad perpetuum mobile atlieka 50 sūkių per minutę, geba pakelti 16 kg svorį į 1,5 m aukštį, taip pat gali priversti suktis galąstuvą“. Gandas apie „daktaro“ Beslerio išradimą pasklido plačiai po visą Europą ir pasiekė net didžiojo „protingų mašinų“ gerbėjo Rusijos caro Petro I ausis. Caras sumanė įsigyti šį „kūrinį“ ir pasikvietė garsųjį meistrą į svečius. Tačiau sandėris neįvyko Besleriui atsiuntus ne itin pagarbų raštelį: „Ant vienos pusės padėkite 100 tūkst. talerių, tuomet aš ant kitos padėsiu savąją mašiną“…

Besleris murkdėsi begalinės šlovės ir pripažinimo jūroje, rinkdamas milžiniškus pinigus iš publikos, gėrybes ir dovanas iš didikų ir odes bei himnus iš poetų… Kol atsitiko neįtikėtinas dalykas – išradėjo žmona, matyt, susipykusi su vyru, išrėkė skaudžią tiesą: „amžinasis ratas“ sukosi tik todėl, kad jį specialiais siūlais tampė ji pati ir Beslerio brolis! Du perpetuum mobile „motorai“ plušėjo, pasislėpę sandėliuke, įkurtame po scena, ant kurios stovėjo magiškasis ratas. Tiesa, Besleris iki pat mirties tvirtino, kad jį žmona apšmeižė, tačiau juo niekas nebetikėjo…

Eteriniai makaronai

XVIII a pabaigoje–XIX a pradžioje Europoje įsismarkavo pramoninė revoliucija: 1789 m. Džeimsui Vatui išradus garo variklį, jau po kelerių metų Robertas Fultonas privertė suktis pirmojo garlaivio mentes. Nuo 1825-ų visą Angliją raižė garvežys, iš paskos tempdamas net 33 vagonus. Šie pasiekimai vėl įkvėpė kiek prigesusį „amžinojo variklio“ ieškotojų ūpą. Juolab kad visuotinio susidomėjimo techniniais atradimais amžiuje toks be pertraukos judantis „dalykėlis“, užtikrino išradėjui sočią ir patogią ateitį.

Išradėjai vėl subruzdo industrinės revoliucijos laikais.

Išradėjai vėl subruzdo industrinės revoliucijos laikais.

1872-ais mechanikas iš Filadelfijos Džonas Kilis sugebėjo savo idėjomis „užkrėsti“ gausų turtuolių būrį ir po kelerių metų jis pristatė eterinį generatorių. Tai, kad nė viena iš Kilio mašinų neveikė, nedalyvaujant „mechanikos maestro“, niekam nekėlė jokių abejonių. Pasitikėjimą išradėju tvirtino ir tai, kad apsukrusis vertelga iš tiesų investavo nemenkas sumas laboratorijai įkurti. Ilgainiui investuotojai susigriebė ir pareikalavo, kad Kilis sukurtų komercinį savosios mašinos variantą, tačiau tai nepavyko.

Ištisus 26 metus auksaburnis mechanikas kabino „eterinius makaronus“ rėmėjams, rodydamas tai vienos, tai kitos „konstrukcijos“ pavyzdžius. Matyt, pakankamai įspūdingus ir sunkiai suvokiamus, nes savanorių finansuotojų gretos nenyko. Nežinia, kiek dar laiko apsukruolis būtų kvailinęs visą Ameriką, jei ne 1898 metai, kurie Kiliui buvo paskutiniai.

Po išradėjo mirties atokiausius slaptos laboratorijos kampelius iššniukštinėję „interesantai“ apstulbo, neradę nieko, kas būtų bent kiek panašu į perpetuum mobile, užtat aptiko dvigubas grindis ir lubas, kuriose buvo nutiesta gausybė kruopščiai užslėptų kanalėlių. Laboratorijos pamatuose „ilsėjosi“ slaptas rezervuaras su… suspaustu oru, kuris ir vertė judėti amžinuosius Kilio variklius.

Daugiau kaip 100 proc.

XX a žmonija kariavo, tobulino automobilius ir lėktuvus, skriejo į kosmosą… Perpetuum mobile idėjos pasekėjai pritilo arba dirbo gūdžiame pogrindyje… Galima spėti, kad vienas kitas „amžinasis motoras“ dar bus kada nors aptiktas kokio nors seno namo rūsyje…

Tiesa, derėtų paminėti bent vieną ryškesnį atradimą šioje srityje. Tai, be abejonės, radžio „baterijų“ varomas laikrodis, kurį, paisydamas fizikos dėsnių ir remdamasis žmogiškąja „begalybės“ prasme, 1903 m. sukūrė Nobelio premijos laureatas fizikas Džonas Stretomas. Kadangi radžio irimo periodas trunka apie 1620 metų, laikrodį, kurio mechanizmą varinėja toks ilgaamžis elementas, galėtume vadinti… na, pusiau amžinu. Vystantis mokslui tapo aišku, kad energijos tvermės dėsnis vis tiek galiausiai nugalės ir Stretomo „baterija“ išsikraus…

Sąlyginę naujo tūkstantmečio „techninę ramybę“ – juk niekas šiandien nebeaikčioja, kai bene kiekvieną dieną internete aptinka didesnių ar menkesnių išradimų, patobulinimų, pagražinimų ir t.t. – sudrumstė airių kompanija „Steorn“, kuri 2003-iais tobulindama energijos mikrogeneratorius aptiko, kad jų naudingumo koeficientas siekia… daugiau kaip 100 proc. Naudingumo koeficientas yra naudingo ir viso darbo (ar sunaudotos šilumos) santykis. Šis dydis neturi dimensijos. Naudingumo koeficientas negali viršyti 1, nes būtų pažeidžiamas energijos tvermės dėsnis. Kai kurių prietaisų naudingumo koeficientai artimi vienetui (pvz., transformatoriaus). Ypač mažus naudingumo koeficientus turi šiluminiai varikliai. Dar mažesnius turi garsiakalbiai (apie 0,02).

Steorn

Steorn

Net kelerius metus „Steorn“ vadovai mynė garsių tyrimo institutų slenksčius prašydami atlikti nepriklausomą neįtikėtinų rezultatų ekspertizę. Deja, į jų „šauksmą“ atsiliepė vos keli pavieniai technikos profesoriai. Šie garbūs vyrai patvirtino kompanijos hipotezę, tačiau atsisakė pasirašyti po išvadomis, kurios kertasi su oficialiomis šiuolaikinio mokslo nuostatomis.

2006-ais „Steorn“ per garsųjį žurnalą „The Economist“ dar kartą kreipėsi į pasaulio mokslavyrius, kad būtų suburta 12 „prisiekusiųjų“ grupė papildomos energijos „fantomui“ tirti. Kompanijos bosas Šonas Makartis patikino suprantąs, kad tuo „metamas iššūkis fundamentaliesiems fizikos pagrindams, tačiau tegu mokslo visuomenė patvirtina, kad mes neteisūs. Juk jei pavyktų realizuoti mūsų technologiją, galėtume išpildyti visus žmonių energetinius poreikius, nepažeisdami ekologijos…“ Jei ekspertai patvirtintų revoliucinės „Steorn“ technologijos neklaidingumą, kompanija pažadėjo nemokamai tiekti energiją trečiojo pasaulio valstybėms.

Šiandien atsakymo į šį klausimą kol kas nėra. Kaip ir kitą, regis, daug paprastesnį: kodėl žmonija nuolat ieško to, ko, matyt, niekada neįmanoma rasti.

Šaltinis: TM žurnalas.


  • Twitter
  • Facebook
  • MySpace
  • Digg
  • del.icio.us
  • Technorati
  • LinkedIn

Raktažodžiai: , , , , , , ,

Palikite komentarą

Raseinių krašto naujienos