Devalvacija. Scenarijus Nr.2: Jei nesulauksim.

09/9/09 22:06

biurasKeletą dienų buvau užsidaręs M.Mažvydo bibliotekoje. Čia, už storų sienų nesigirdi miesto šurmulio, čia nėra nei televizoriaus nei radijo, tik daug knygų ir senos spaudos. Būtent senosios periodikos skyrius mane ir domino. Nemažai laiko ten praleisdavau studijų metais. Šįkart įnikau į 1931-1933 metų periodiką ir viešas diskusijas Didžiosios depresijos, krizės bei lito devalvavimo temomis.

Žurnale „Tautos ūkis“ (1933 m. sausio mėn.) aptikau Lietuvos banko valdytojo (atseit anų dienų Reinoldijaus Šarkino) ataskaitą akcininkams. Savo kalbą banko vadovas pradeda padūsavimais, kad prieš keletą metų įsismarkavusi krizė ir po to prasidėjęs šioks toks pagerėjimas buvo tik laikinas reiškinys. 1932 metai, devintieji Nepriklausomos Lietuvos Banko veikimo metai buvo patys sunkiausi.

„Beatgyjančios ūkinės konjunktūros pagerėjimo viltis sugriovė prasidėjusi nematyto sunkumo kredito ir finansų krizė, – dėsto banko valdytojas. – Pradžią šitai naujajai paaštrėjusiai krizės fazei padarė gegužės mėn. pasireiškusieji Austrijos Credit-Anstalt‘o sunkumai. Sujudus Austrijos bankų vidaus ir užsienio indėlininkams nerimas persimetė į kitus kraštus, pirmiausia į kaimyninę Vokietiją. <…> Po Vokietijos puolimas nukrypo į Angliją ir po sunkios kovos, nustojus per pusantro mėnesio arti 50 mln. svarų aukso, išeikvojus tuo pat laiku 130 mln. svarų užsienio paskolos ir išmokėjus užsienio kreditoriams viso arti 400 mln. svarų, Anglija taip pat nebetesėjo visų reikalavimų ir atsisakė mokėti auksu. Anglijos pavyzdį pasekė visa eilė Europos, Amerikos ir Azijos šalių. <…> Dar didesnis buvo tų kraštų skaičius, kur nebeleidžia daryt laisvai mokėjimų užsieniui. Tik šešetas valstybių Europoje beliko, tame skaičiuje ir Lietuva, kur užsienio mokėjimai nesuvaržyti. <…>

Mūsų kredito krizės eiga ir jos likvidavimas parodė, kad indėlininkams nebūta reikalo taip susirūpinti dėl savo pinigų ir pulti į bankus. O puolė labai smarkiai; tokio puolimo mūsų bankai tikrai dar nė karto nebuvo ligi tol matę. <…> Dviejų su puse mėnesių laikotarpy didesnieji mūsų bankai turėjo išmokėti indėlininkams 25 mln. litų, arba 30 proc. visų savo indėlių sumos. <…>

Atsimename kaip kasdien iš visų kraštų plaukė viena už kitą neramesnės žinios apie bankų krachus, apie griūvančias pinigų sistemas, apie įvairiausius valiutų, prekybos varžymus, apie valstybių mokėjimų sustabdymus. Matėme kaip vienur kitur panašiomis, kaip kad ir mūsų aplinkybėmis notų bankai meta vadžias iš rankų ir palieka gelbėtis, kaip kas gali ir nori“.

banko pirmininko kalbabanko pirmininko kalba 2Toliau centrinio banko vadovas pasakoja apie Lietuvos Banko priemones, suteiktas paskolas komerciniams bankams, papildytas aukso atsargas bei rimstančią situaciją. Ir nors užsienio valiutos rezervai ir litų padengimas yra gerokai sumažėjęs vadovas teigia: „Mes manome, kad turimieji padengimo resursai yra pakankami mūsų pinigų pastovumui išlaikyti. <…> Kad litas reikalinga pastovus laikyt, dėl šito mes ir šiandieną, nežiūrint kitokių dabarties teorijų ir praktinių pagundų, nė kiek neabejojame, ir jei būtų reikalinga, jei nebeturėtumėm kitokių priemonių, tai šitam tikslui nesvyruosime ir griežčiausių varžymų būdu pavartoti, o savo pareigą atliksime“.

Taigi – 1933 metų pradžioje, atrodo, buvo gan aiškiai ir tvirtai patikinta, kad lito valdžia nedevalvuos. O dar prieš metus, pusantrų tokių abejonių buvo.

Prieš 80 metų prasidėjusi pasaulinė krizė neaplenkė ir Lietuvos. Nuo 1929 metų ima kristi eksportuojamos žemės ūkio produkcijos kainos, sumažėja vidaus vartojimas. Blogėjanti Lietuvos ūkininkų ekonominė padėtis, mažėjantis lito padengimas ir tirpstančios centrinio banko atsargos gundė pasekti kitų valstybių pavyzdžiu ir devalvuoti litą.

del naujos krypties LZ

1932 metų pradžioje ekonomistas A.Rimka (tai lyg anų laikų Nausėda) spaudoje pažeria straipsnių apie „naują kryptį“ arba „devizų kontrolę“, priemones, kurių pagalba gali būti suvaržyti pinigų pervedimai į užsienį, užsienio kapitalo iškėlimas iš šalies ir mažinamas atsiskaitymas už importą. Anot A.Rimkos Lietuvoje šios priemonės nepilnai pasiteisintų, tačiau diskusija išsiplėtė. Apie galimą devizų kontrolės įvedimą Lietuvoje ėmė rašyti užsienio spauda. Bankų bankrotų išsigandę indėlininkai suskubo išsiimti savo pinigus, pervedinėjo juos į užsienį arba investavo į nekilnojamąjį turtą. Klaipėdos krašte kalbos apie galimus atsiskaitymų suvaržymus ir Lito devalvaciją buvo skleidžiamos dar ir iš politinių paskatų. Klaipėdos krašto bankuose indėlius imta konvertuoti į Vokietijos markes ir kaip laikas parodė toks perdėtas pasitikėjimas didžiosios kaimynės valiuta kai kam karčiai atsirūgo. Kažkuo man tai primena dabartinį prielankumą JAV doleriui.Aukso litai mazesnis

1932 metų birželį oficiozas „Lietuvos aidas“ atspausdino straipsnį „Aukso litai“, kuriame keliamas devalvacijos klausimas: „Gal būt, ir Lietuvai nebūtų pavojinga pasvarstyti lito atpiginimo klausima ir tuo būdu palengvinti visiems tiems kurie turi skolų?“ Atsakymas į šį klausimą gan tiesus ir aiškus. Vedamojo autoriai teigia, kad devalvacija būtų naudinga tik mažesnei daliai gyventojų: „Tūkstantį kartų sveikiau, geriau ir padoriau jei žus arba likviduosis tam tikras nelaimingai pasiskolinusių elementas, negu kad jiems palengvinti galima būtų rizikuoti pajudinti mūsų pinigo pasitikėjimą, jo vertės pastovumą.“ Ir kas gi tas „elementas“, kurį siūloma taip negailestingai aukoti?

Jei istorijos mokėtės dar iš sovietinių vadovėlių, turbūt pamenate įrašus apie darbininkų ir žemdirbių neramumus Marijampolėje, buržuazinės Lietuvos laikais. Na, darbininkų gal ten ne tiek jau ir daug buvo, o žemdirbiais, matyt, vadinami tie prasiskolinę Suvalkijos ūkininkai.

Lietuvos zinios - nereikalingas nervingumas

Žemės ūkio ministras J.Aleksa 1932 spalį „Lietuvos žiniose“ paskelbia, kad jau nuo pavasario kai kuriuose sluoksniuose prasidėjo akcija už lito vertės numušimą, o tokie iniciatoriai yra prasiskolinę daugiau nei jie patys verti.

Į diskusijas dėl lito devalvacijos įsitraukė garsiausi to meto ekonomistai A.Rimka, K.Sruoga, V.Jungferis. Visi jie atmetė devalvacijos tikslingumą nes: 1) devalvacija nepaskatintų eksporto, 2) nepalengvintų ūkininkų naštos, 3) sumažėjus biudžeto pajamoms tektų didinti mokesčius, 4) padidintų Lietuvos užsienio skolą.

Vėliau kalbos ir diskusijos dėl lito nuvertinimo kiek aprimo ir galutinai išsisėmė tik 1935 metais, kai Lietuvoje buvo imtasi užsienio valiutų suvaržymų ir specialiu įstatymu apriboti atsiskaitymai užsienio valiuta. Valiutų kontrolę vykdė Valiutų komisija prie Centrinio banko. Ši komisija suteikdavo leidimus fiziniams ir juridiniams asmenims pirkti užsienio mokamąsias priemones. Taip pat prižiūrėjo eksportuojančius prekybininkus ir kooperatines bendroves, kad šios per 5 atiduotų Centriniam bankui užsienio valiutą. Neatidavę užsienio valiutos eksportuotojai netekdavo galimybės gauti kreditą. Be komisijos leidimo galima buvo įsigyti užsienio valiutos ne daugiau kaip už 100 Lt per dvi savaites.

„Lietuvos žiniose“ 1935 metų spalio mėnesį buvo išspausdintas toks ministro pirmininko J.Tūbelio pareiškimas: svarbiausias tokių priemonių tikslas yra „išlaikyti lito vertės pastovumą ir garantuoti piliečių santaupų neliečiamumą. Lito pastovumas yra mūsų ekonominės programos nediskutuotina dalis“.

Panašūs straipsniai:

Devalvacija. Scenarijus Nr.1: Laukiam pirmadienio, o po to antradienio…



  • Twitter
  • Facebook
  • MySpace
  • Digg
  • del.icio.us
  • Technorati
  • LinkedIn

Raktažodžiai: , , , , , , , , ,

3 Komentarai temai “Devalvacija. Scenarijus Nr.2: Jei nesulauksim.”

  1. Rimvis

    Labai dekui, labai patiko toks “istorinis” straipsnis su šių dienų analogijom ;) o kad visi dabartiniai “devalvacijos ir ekonomikos ekspertai” nepatingėtų ir paskaitinėtų senesnius šaltinius..

    #134
  2. Audrius

    Šaunuolis, gerai padirbėjai

    #138

Palikite komentarą

Raseinių krašto naujienos