Drakono skrydis. Kinų etnogenezė (I dalis)

01/30/13 22:33

chinese_dragon_tattoo_style_by_Anarchpeace

Straipsnis publikuotas: 2010-10-02

„Kinija tampa klasikine kapitalistine valstybe“, „Pagrindinis Azijos rinkų variklis neabejotinai yra Kinija“, „Kinijoje sukauptos didžiausios pasaulyje užsienio valiutos atsargos“, „Prognozuojama, kad 2010 m. Kinijos BVP augs apie 9,8 proc.“ – tokiomis ir panašiomis antraštėmis mirga pasaulio žiniasklaida šiais Naujosios depresijos laikais. Kas gi tai per šalis? Ir iš kur ji tokia? Jie pirmieji, atrodo, išrado paraką. Ir šilką verpt ėmė pirmi. O ar tai jiems išėjo į naudą? Pavartykime etnologo L.Gumiliovo užrašus. China

Ištraukos iš Levo Gumiliovo paskaitų rinkinio „Istorijos styga“.
<…>

Kinija, tai – mūsų žodis, kurio kinai nevartojo. Toks buvo vienos iš mongoliškų genčių pavadinimas. Ta gentis X amžiuje kuriam laikui buvo užėmusi Pekiną. Bet XI-XII a. jų nebeliko. Štai tuo metu mes, europiečiai, ir sužinojome apie Tolimuosius Rytus ir Kiniją. Iš tiesų ta šalis vadinosi „Vidurio karalyste“, o jos etnologija labai ilga. China
<…>

I dalis: Xia, Shang ir Zhou

Kinijoje nuo seniausių laikų kūrėsi galingos dinastijos. Tik kinų dinastijos skyrėsi nuo visų kitų. Kuo? Žinia, kad Romą įkūrė du vaikiščiai, kurie buvo maitinami vilkės pienu. Mongolai taip pat turėjo toteminius protėvius, tai – Goamaral vaikai, Borte Čino elnės ir pilkojo vilko palikuonys. Taigi ir vėl medžiotojai, kariai. Germanai garbino savo protėvius Votaną, Torą ir kitus. Kinų gi kūrėjas buvo inžinierius-melioratorius. Ir tai ne atsitiktinai. Kinų protėviai – šimtas juodaplaukių šeimų – atėjo iš vakarų, iš kalnų ir įsikūrė prie Chuanche (Huang He, dar vadinama Geltonoji) upės. China

Huang He upė

Huang He upė

Norint suprasti kas ta Kinija yra iš tiesų reiktų susipažinti su Chuanche upe ir jos rėžimu. Ši upė prasideda Tibete kaip kalnų upeliūkštis, kurį lengvai perskristų iš lanko paleista strėlė. Perbristi ją ten taip pat nesunku, nors kuo žemiau, tuo ji – sraunesnė. Toliau ji keliauja per rytinius Tibeto kalnus ir įgauna neįtikėtiną pagreitį. Jos srovė pasiekia vidutinį traukinio greitį ir tempia su savim visokiausias aliuvines nuosėdas, smėlį, dumblą, akmenis. Ji apteka plokštumą, kuri dar vadinasi Ordos. Ir čia ji dar nepraranda visų tų aliuvinių nuosėdų, kurių koncentracija polaidžio metu siekia iki 50 procentų. Taigi persikelti per polaidį arba žiemą Chuanche upe, kai ji dar kartais neša ir ledo lytis, praktiškai neįmanoma. Taigi Ordos yra lyg kokia sala viduryje kontinento. Ją saugo upė. China

Huang He dambos

Huang He dambos

Lygumoje upė ima palikinėti aliuvines nuosėdas ir ten suformuoja dambas, kurios siekia iki 5-7 metrų aukščio. O pati teka tarp tų dambų ir pradeda raitytis, vingiuoti. Čia paplauna vieną krantą, čia – kitą. O tai baisi stichija. Įsivaizduokite vandens masę, kuri staiga pasipila nuo penkiaaukščio-šešiaaukščio namo stogo ir tempia paskui save dumblą, akmenis, nuolaužas ir visą kitą šlamštą. Čia jau ne juokai. Gelbėtis reikia. O išsigelbėti ne visuomet pavyksta. Jei žmonės su galvijais dar ir pabėgt gali tai pastatai, daržai ir visos kitos naudmenos palaidotos. Taip gyventi tikra kančia. Taigi ten buvo miškingos pelkės su gausybe plėšrių gyvūnų. Tikras pragaras. O žmonės jį pavertė rojumi.

Huang He pakrantės tapo derlingais laukais

Huang He pakrantės tapo derlingais laukais

Kažkoks pilietis Jui (apie 2278 m. pr. Kristų) apvažinėjo visą ta upę, visas savo kunigaikštystės ribas ir pasiūlė projektą, kurį pats ir realizavo. Tą Jui iki šiol vaizduoja su didžiausiomis nuospaudomis ant rankų. Jis Chuanche dambas taip sutvirtino, taip suformavo krantus, kad ta pašėlusi upė net iki 634 mūsų eros metų neprasiveržė pro juos. Tai yra maždaug pustrečio tūkstančio metų tekėjo numatyta vaga. Ir visa tą laiką kinai nežinojo kas yra Chuanche potvyniai ir kokie jie negailestingi. Bet kai upė pagaliau pralaužė dambas ir užtvindė žemumas po to jos krantus remontuoja nuolatos. Kasmet. Ir tai tęsiasi iki šiol. Štai toks tat yra techninis progresas. China

Tai va. Kai tik tą upę sutramdė paaiškėjo kad tam krašte galima visai patogiai ir laimingai gyventi. Miškus iškirto, apdirbo laukus, apsėjo, ėmė ganyt ten naminius gyvulius. Viskas auga, juk musonų pakanka. Vaikų galima buvo išmaitint neskaičiuojant. Todėl tie kinai tokie vislūs, greit besidauginantys žmonės. Senieji kinai stengėsi apsaugot savo žmonas nuo sunkių ūkio darbų – te sėdi namie, vaikus prižiūri ir gimdo kasmet. O dar toms savo žmonoms, kad jos niekur ten į darbus nenuklystu ėmė daryt operacijas – laužydavo joms pėdas, kad iš namų kojos nekeltų. O vyrai viską patys darė: virė, skalbė, žmona rūpinosi. Bet dieve saugok jei paaiškėdavo, kad žmona neištikima. Tuomet didžiausiu peiliu jai išpjaudavo pilvo apačią.

Kinė moteris suluošintom pėdom

Kinė moteris suluošintom pėdom

CHINA-CULTURE-TRADITION-HISTORY

Kitaip nei kinai, pavyzdžiui, klajokliai hunai, o po to ir tiurkai arba mongolai savo žmonas versdavo daug dirbti: gyvulius prižiūrėti, siūti, valyti ginklus (na gal ginklus jie ir patys valėsi). Apskritai kalbant, jurtą statyti, viską prižiūrėti ir tvarkyti. Bet ten niekas neklausdavo nuo ko ji vaikelį pagimdė. Pagimdė, tai pagimdė ir visa gentis buvo patenkinta – bus dar vienas galiūnas arba dar viena gražuolė. Ir visos gėrybes, kurias vyras parnešdavo į namus – priklausydavo žmonai, išskyrus ginklus. Jis paskirstydavo tas gėrybes ir duodavo savo vyrui tiek, kiek jam reikia. O tas nei žodžio pasakyt negalėjo. Tai toks štai kultūrų skirtumas, toks etnosų skirtumas. Chin Chinaa

Pirmosios dinastijos

Grįžkim prie Kinijos. Nuo trečio tūkstantmečio iki X amžiaus prieš Kristų Kinija buvo labai kompaktiška ir nedidelė. Ji driekėsi palei Chuanche upę ir iš dalies Vej upę. Tuo laikotarpiu buvo dvi dinastijos: Sia (angl. Xia, maždaug 2200-1766 metai prieš Kristų) ir Šang (Shang, 1766-1100 m. pr. K.). China

Tie Sia etniniu, lingvistiniu, rasiniu požiūriu buvo niekuo nepanašūs į dabartinius kinus. Paskutinis Sia dinastijos valdovas Šun Vej laikytas hunų palikuonimi. O hunai, tai – tiurkai. Sia buvo medžiotojai, paveldėjo pirmojo melioratoriaus kraštą.
Juos įveikė Šang (Shang) gentys. Štai tie jau yra tikri kinai, garsėję nuostabiais keramikos dirbiniais. Jie turėjo savo hieroglifus ir raštą. Jų rūmai buvo ištaigingi, imperatoriai – prašmatnūs, su jais net laidodavo šimtus vergų ir sugulovių. Net iki penkių šimtų žmonių paaukodavo mirus valdovui. Žiauri karalystė buvo. Vergovė buvo tokia sunki, kad kai iškilo pavojus šaliai, tai vergai net neužsistojo už savo ponų. Tai talentingi, žiaurūs ir labai pasionarūs žmonės.

Džou (Zhou) gentys nukariavo Sia.

Džou (Zhou) gentys nukariavo Šang (Shang).

Vėliau juos nukariavo Džou (Zhou) gentys. Tai išeiviai iš Šen Si provincijos, tarp Baikalo ežero ir Tibeto priekalnių. Didžioji Džou gentainių buvo sumišę su europoidais žunais ir tibetiečių protėviais kianais. Narsūs tai buvo žmonės. Kaip rašoma metraščiuose: „Jų krūtinėse plakė tigrų ir liūtų širdys“. China

Taigi nedidelėm pajėgom jie sutriuškino Šang valstybę, suėmė visus aristokratus ir perkėlė juos į savo vietą, na dar kiek vakariau, arčiau Tibeto kalnų. Ten jie įkūrė tokią Bo karalystę. Na bet tai detalės. China

O Džou gentys užėmė visą vidurinę lygumą tarp Chuanche (Huang He, dar vadinama Geltonoji upė) ir Jandze (Yangtze) upių. Tik labai geitai tos Džou gentys, panašiai kaip ir mūsų graikai ar keltai, susiskaldė į daugybę smulkių valstybėlių. Jų ten buvo net 1851. Net pavadinimai ne visų išlikę. Kur ten tokią gausybę įsiminsi. China

Džou valstybėlės

Džou valstybėlės

Ir štai tuomet, maždaug XI-X amžiuje prieš mūsų erą įvyko pasionarinis smūgis, kuris palietė ir Kiniją. Sunku tiksliai pasakyti kada tai buvo, mat patys kinai su chronologija kažkaip painiojasi. Taigi prasidėjo konsolidacija, tų valstybėlių stambėjimas, jungimasis. Tik ne mūsų europietiškai būdais, bet kitokiais. Ten jei viena kunigaikštystė užimdavo kitą, tai išskersdavo visus nugalėtuosius, net moteris ir vaikus. Nes labai ten buvo greitas prieaugis, staigus dauginimasis, juk klimatas geras, žemės derlingos.

Tie įvykiai aprašyti metraščiuose kaip „Pavasario ir Rudens epocha“. Ir liko tuomet septynios stambesnės kunigaikštystės. Štai ten buvo ir Cin (Qin) valstybė. Jie buvo Šang (Shang) palikuonys. China

Cin (Qin) laikų karys

Cin (Qin) laikų karys

III šimtmetyje prieš mūsų erą (apie 221 metus) baigėsi „Warring States“ laikotarpis ir čia įsigalėjo Cin (angl. Qin) dinastija. Ta konsolidacija arba jungimasis vyko tokiais būdais, nuo kurių dabar nubėga šiurpuliai. Jei koks kunigaikštis užimdavo konkurento miestą, tai išpjaudavo ten visus gyventojus, net ir moteris su žindomais vaikais. O užgrobtą kunigaikštystę apgyvendindavo nugalėtojo gentainiai. Ir atsižvelgus į tą šeimos modelį, koks buvo nusistovėjęs Kinijoje, jie ten gan sparčiai gausindavo savo bendruomenę.

Iki 403 metų tokiu būdu ten liko tik 7 besivaržančios kunigaikštystės, kurios tarpusavyje taip įnirtingai pjovėsi, kad tas laikotarpis dar vadinamas „Besivaržančių valstybių“ laikotarpiu. Atkakli buvo kova, mat kinai belaisvių neimdavo. Tai buvo mirties ir gyvybės klausimas. Pasiduoti nebuvo jokios prasmės. Galų gale įsigalėjo Cin valdovai. China

Tęsinys: II dalis. Nuo Cin (Qin) iki Šilko kelio.



  • Twitter
  • Facebook
  • MySpace
  • Digg
  • del.icio.us
  • Technorati
  • LinkedIn

Raktažodžiai: , , , , , , , , , , , , ,

3 Komentarai temai “Drakono skrydis. Kinų etnogenezė (I dalis)”

  1. Jurgita

    Tas pedas ir koju pirstus ne vyrai lauze o jau tu mergaiciu tecai ir tai joms buvo tikra kancia. Reikia rasyti siek tiek tikriau. Aciu.

    #11166
  2. Jurgita

    Tas pedas ir koju pirstus ne vyrai lauze o jau tu mergaiciu tevai ir tai joms buvo tikra kancia. Reikia rasyti siek tiek aiskiau. Aciu.

    #11167
  3. Jurgita

    Jusu web puslapis isties idomus.

    #11168

Palikite komentarą

Raseinių krašto naujienos