Drakono skrydis. Kinų etnogenezė (II)

10/4/09 14:52
Kinų didikas, pasidabinęs šilko rūbais.

Kinų didikas, pasidabinęs šilko rūbais.

„Kinija tampa klasikine kapitalistine valstybe“, „Pagrindinis Azijos rinkų variklis neabejotinai yra Kinija“, „Kinijoje sukauptos didžiausios pasaulyje užsienio valiutos atsargos“, „Prognozuojama, kad 2010 m. Kinijos BVP augs apie 9,8 proc.“ – tokiomis ir panašiomis antraštėmis mirga pasaulio žiniasklaida šiais Naujosios depresijos laikais. Kas gi tai per šalis? Ir iš kur ji tokia? Jie pirmieji, atrodo, išrado paraką. Ir šilką verpt ėmė pirmi. O ar tai jiems išėjo į naudą? Pavartykime etnologo L.Gumiliovo užrašus. China

Ištraukos iš Levo Gumiliovo paskaitų rinkinio „Istorijos styga“.

II dalis. Nuo Cin (Qin) iki Šilko kelio.

Pasibaigus „Warring States“ periodui įsigalėjo Shang palikuonys, kurie sukūrė Cin (angl. Qin) dinastiją. Ir tai, matyt, neatsitiktinai. Ne vien tik etninės priežastys lėmė tokį rezultatą, bet ir gamtinės.

Reikalas toks, kad tuomet, kai dar Chuanche upės pakrantėse siūbavo vešlios girios, stepių vėjai neatnešdavo smėlio. Smėlio audros atsimušdavo į tuos miškus ir palei juos formavo kopas. Iškirtus miškus situacija Kinijoje keitėsi. Stepių vėjų nešamas smėlis ėmė teršti laukus, derliai mažėjo. Kaip sakoma, senovės Kinijoje prasidėjo ekonominė krizė. Ėmė trūkti vandens, mat smėlis užpustė mažesnius upelius. Ir štai tuomet Cin valdovai sugalvojo irigaciją. Ten kur Cin upė įteka į Vej jie pastatė užtvankas ir sukūrė dirbtinį vandens telkinį, iš kurio kanalais tiekdavo vandenį į laukus. Štai tuomet Cin valstybė ir suklestėjo. Pagausėjo derliai. Duonos, kaip sakoma, nebetrūko. O kai netrūksta maisto, juk galima ir armiją išlaikyti. Taigi Cin įveikė savo varžovus.

Tačiau vėjai vis pūtė, smėlio audros darė savo. Vandens saugyklos sekdavo, irigacija nebeveikdavo. Teko kinams eiti aukštyn upe ir vis naujas užtvankas statytis. Juolab, kad tuomet, Cin laikais, jie išrado geležinį kastuvą. Ir ėmė tuomet sparčiai kasti. Ir taip jie su tais vėjais kariavo iki pat XVI amžiaus. Europiečiai jau ir Ameriką atrado, lietuviai kryžiuočius prie Žalgirio sumušė, o kinai vis su stepių vėjais ir smėliu kovojo. Prancūzai Žaną D‘Arc sudegino, o kinai – vis su tuo smėliu. Ispanų didžioji Armada nugarmėjo į dugną, o jie vis dar su tuo smėliu… Na, ir galų gale jiems atsibodo. Spjovė į tą reikalą. Stepių vėjas įveikė kinus. Ir iki šių dienų stovi tos užtvankos kaip beprasmiškos kovos su gamta paminklai. China

Didžioji siena – beprasmybės simbolis

Kinijos suvienijimas atnešė dar vieną bėdą. Cin valdovas Cin Šichuandis (Cin Shi Huangdi, 259-210 m. pr. m. e.) pasiskelbė imperatoriumi ir nusprendė, kad praščiokai už tai jam privalo atidirbti. Taigi – visi turėjo dirbti kaip galima daugiau. O kad nesiblaškytų valdovas uždraudė visokiausius filosofinių, literatūrinių ir kitų knygų skaitymus. Kategoriškai. Ir tuomet knygas imta naikinti, deginti. Nepaliestos liko tik trijų temų knygos: apie agronomiją, apie meteorologiją ir būrimų knygos. Cin Šichuandis nusprendė, kad tokių žinių jo tautai pakaks. Visos kitos buvo griežtai uždraustos.

Muzikuojanti moteris

Muzikuojanti moteris

O žmonės, matot, dirba, dirba ir po darbų pašokt, padainuot nori. Kokią knygą pavartyt. Bet visa tai buvo draudžiama. Jei sugaudavo kokį knygų mylėtoją, skaitytoją, tai jam nukirsdavo galvą. O rašytojus – gyvus užkasdavo. Tiems, kurie vis dar po darbų laisvo laiko turėdavo imperatorius sugalvojo naujos veiklos – statyti Didžiąją kinų sieną. Kad nesišlaistytų kur be užsiėmimo, neslankiotų.

Jokios naudos iš tos Kinų sienos nebuvo. Saugoti ją teko nuo Liaodunio iki Tibeto, tūkstančius kilometrų. Tai buvo tiesiog neįmanoma. Tiek kariuomenės, tiek garnizonų juk neišstatysi. Na, po 10 kareivių išmėtysi per visą perimetrą, o vienoj kurioj vietoj atsibastys tūkstantis-kitas hunų, ir kas iš to. Sumuš hunai tą saujelę sargybos nusiaubs kraštą ir pasitrauks atgal. Kai atvyksi surinkęs kariuomenę prie tos sienos hunų jau ir pėdos bus ataušę. Taigi Didžiosios kinų sienos statyba buvo visai beprasmiškas projektas. Tačiau ji buvo pastatyta.

Valdovas ShiHuangdi Qin

Valdovas ShiHuangdi Qin

Eunuchai užgrobia valdžią

Prie Cin Šichuandi kariuomenėje buvo įvesta žiauri geležinė disciplina. Įsakymus privalu vykdyti ir taškas. Jei ne, tai tuomet atsakomybė tenka ne tik dalinio vadui, bet ir visam daliniui, visiems kareiviams. Kolektyvinė atsakomybė, kaip sakoma. Dėl to Kinijos gyventojų skaičius ėmė sparčiai mažėti. Maždaug dviem trečdaliais sumažėjo tuomet. Baigėsi visa ši istorija tuo, kad galų gale pasimirė pats Cin Šichuandi, o jo vyresnėlį, kuris užėmė sostą, visokiom intrigom privertė nusižudyti. Eunuchai užgrobė valdžią.

O eunuchai tuo metu buvo labai gerbiami ir vertinami, nes jie sėdėdavo dvaruose, vesdavo apskaitą ir vykdė visą susirašinėjimą tarp dvarų. Koks normalus vyras sėdės ir skrebens plunksna? Eis pas mergas! O eunuchas niekur neis. Kur jam eit. Jis – sėdės ir rašys.

Kai tie eunuchai užėmė valdžią įvyko vienas labai svarbus epizodas nulėmęs ir visos imperijos likimą. Kartą vienam daliniui buvo įsakyta persidislokuoti. Pereiti iš vienos pozicijos į kitą ir ten užimti teritoriją. Kol jie keliavo patvino upės. Ir jie laiku nespėjo persidislokuoti. Pavėlavo. Taigi už įsakymo nevykdymą visi jie turėjo būt nužudyti. Objektyvių priežasčių tuomet nieks nežiūrėjo. Ir jie tada tarė: „Ech, jei jau mirt, tai – su muzika!“ Ir prasidėjo sukilimas.

Kol jie ten kilo, kol kariavo, tai ir kiti daliniai, atskiros gyvenvietės, kažkokie žunai, nusileidę iš kalnų, ir dar kažkokie kianai, iš Tibeto, visi sukilo prieš didžią imperiją. Centriniai valdžiai lojali kariuomenė ėmė pasidavinėti sukilėliams. Tiesa, juos taip pat gyvus užkasdavo į žemę. Taigi imperija subyrėjo ir prasidėjo kova tarp visokių ten vadukų. Galiausiai nugalėjo Liu Benas (Liu Bang, 247-195 pr. K.), buvęs valstietis. China

Tas Liu benas turėjo neblogą galvą. Pasikvietė jis tris inteligentus: vieną karo specialistą, vieną politiką ir dar vieną filosofą, išminčių. Štai tie ir sukūrė jam naują politinę programą. Gana paprastą: panaikinam visus iki tol galiojusius įstatymus, paliekam tik tris. Mirties bausmė skiriama trim atvejais: už vagystę, už žmogžudystę ir už valstybės išdavimą. Visi kiti nusižengimai – smulkmė. Tokiu būdu iškart sumažėjo nusikaltimų. Ir dar buvo paskelbta, kad mokesčiai mažinami, o visą vidaus prekybos monopoliją perima valstybė. Štai dabar kinų visuomenė, kurią anksčiau tik ujo ir ragino daugiau dirbti, pamatė, kad su jais jau kalbasi gražiuoju. Taigi visi perbėgo pas Liu Beną ir jį palaikė. Štai taip jis ir įkūrė Chan (Han) dinastiją, kuri buvo pati didžiausia, didesnė net už prieš tai buvusias. O ta dinastija išsilaikė beveik 500 metų iki 220 metų po Kristaus.

Atėjus Liu Benui gyventojų skaičius Kinijoje ėmė vėl augti. Atkuto amatai, žemdirbystė, mokslas. Sustiprėjo kariuomenė, į kurią buvo siunčiami nusikaltėliai ir ten jie turėjo atitarnauti. Atlikti bausmę, taip sakant. O tie niekšeliai gan neblogai kariavo, reikia pripažint. China

Utėlės, šilkas ir paslėpti lobiai

Taigi viskas suklestėjo. Tuomet kinai pastebėjo tokią vieną kirmėlę, kuri gyvena tūtos medžio lapuose ir ten veja savo tinklus. Iš tų šilkverpių kinai ėmė verpt siūlus, o iš jų aust nuostabią medžiagą. Ir gražu ir patogu, o svarbiausia – labai praktiška. Tokioj medžiagoj nesiveisia utėlės.

Tuo metu, kai visą pasaulį graužė utėlės kinai jau vaikščiojo pasidabinę šilkais ir vargo nematė. Turėti šilkinius marškinius buvo didelis džiaugsmas – ir madinga ir higieniška. Šilkas tapo lyg kokia valiuta, beveik kaip auksas. Juo atsiskaitydavo už kitas prekes. Bet tas džiaugsmas, kaip keista, virto kinams nauja bėda.

Taigi, pasižiūrėkim atidžiau. Apie Kiniją romėnai žinojo iš gandų. Kinai apie Romos imperiją – taip pat iš nuogirdų. Tarp šių dviejų imperijų buvo Parfija ir Kušanų valstybė Indijoje. Tarp jų dar buvo tokia Sogdiana. Tų kraštų pirkliai su savo karavanais keliaudavo į Kiniją ir iš ten tiekdavo šilką į vakarus, kur tą nuostabų audinį parduodavo už pasakiškus pinigus. Iš vakarų jie vėl veždavo visokias ten gėrybes. Bet vakarai negalėjo savo produkcija apmokėti to šilko kiekio koks buvo jo poreikis. O romėnės savo vyrų kaulydavo pirkti tik šilkinius aprėdus. Vyrai kaip ir nieko prieš, bet kiek reikia pakloti. Ir dar kam? Kažkokiems siriečiams. Iki Sirijos šilkas keliaudavo per Parfiją. Čia reikėjo mokėti muito mokesčius. Sogdiečiai dar prieš tai irgi nulupdavo savo dalį. O anksčiau ir dar kiti. Perpardavėjų tinklas nusidriekė tūkstančius kilometrų. Į Kiniją patekdavo tik nedidelė dalis to aukso, kurį už jį sumokėdavo romėnai arba graikai.

Na, bet šilko kinai audė pakankamai, o vakariečiai už jį neįstengė išsimokėti, nors poreikis buvo didelis. Taigi tie tarpininkai, sogdiečiai, kurie toliau perpardavinėjo kinų šilką ėmė įkalbinėti klajoklius hunus užpuldinėti Kiniją ir imti ten duokles šilku. Tą šilką jie iš klajoklių supirkdavo pigiau.

Hunai, beje, šaudė iš lankų puikiai. Jie kinus reketuodavo ir versdavo juos mainyti šilką į arklius arba avis. Jei ne – vis tiek atims. Ir taip kinai savo šilką atiduodavo pusvelčiui, o tie romėnai už jį mokėjo nerealius pinigus ir dar auksu. Taip ir įsisuko tų tarpininkų spekuliantų schema. Jie siurbė tiek kinus, tiek ir romėnus. Net susiformavo tam tikras tarptautinės prekybos stereotipas.

Didiko dvare

Didiko dvare

Kuo visa tai baigėsi? Kinijoje tuo metu pareigybės, jei jos nebuvo paveldimos, tai buvo perkamos. Valstybė pardavinėjo postus. O tos pareigybės dar ir, kaip čia pasakius, buvo parduodamos pagal pažintis, „pagal blatą“, sakant. Taigi kokia nors ten imperatorienė arba pusiau imperatorienė, favoritė pardavinėjo šiltas vieteles savo giminaičiams. O tie, pakliuvę į gubernatoriaus postą, ar kokią kitą geresnę vietą stengdavosi kompensuoti savo išlaidas. Dar ir sukaupti papildomai kažką reikėjo. Vaikams juk bus. O tarnyba – ne amžina. Pasikeis situacija ir baigta. Už piktnaudžiavimą Kinijoje tuomet bausdavo paprastai – nukirsdavo galvą ir konfiskuodavo turtą. Taigi pirkti dvarus, sodus, sklypus nebuvo prasmės. Pasikeis valdžia ir viską atims. Raštingumas tuomet jau buvo aukštumoje, tad skundus rašyt jie gerai mokėjo. Todėl valdininkai mieliau kaupė auksą, sukaupę jį kur užkasdavo, o apie lobį pasakydavo tik savo vaikams, kad tie, jei ką, neskurstų. Tačiau valdžioje sėdėjo irgi ne kvailiai. Jie puikiai žinojo savo tautiečius. Ir tuomet įvedė naują tvarką: išsiaiškinus piktnaudžiavimo atvejį baudžiamas ne tik kyšininkas, bet ir visa jo šeima. Tokiu būdu paslėpti lobiai ir prapuolė. Auksas iš šilko – taip pat. Iki šiol jų ten, matyt, prislapstyta nemažai. Štai tokiu būdu šilkas Kinijai nedavė jokios naudos (Ir kaip čia taip išėjo? Jau geriau būtų nieko nedarę. Nevargę. Čia kaip su tuo antikriziniu planu Lietuvoje šiais laikais). China

O kaip turėjo būti?

Įsivaizduokite, kad gyvenate ne šiais laikais, bet pirmame šimtmetyje po Kristaus. Eros pradžioje. Maždaug tais laikais apie kuriuos čia dabar kalbame. Gyvenat sau ir vadovaujatės nusistovėjusiais stereotipais. Apie ateitį galvojat.

Na kas gali įvykti. Roma jau net Bretanę užėmė. Partų karalystė klesti. Kinijos imperija išsiplėtė iki nematyto dydžio. Na, pasakysit, tose šalyse reikia įvesti tvarka ir viskas bus gerai. Legionieriams reikia nustatyt stabilią algą, baigt tą savivalę tarp civiliokų ir Romos imperija klestės. Juk ne veltui Roma dar vadinama Amžinuoju miestu. Partų valstybėje reiktų aristokratų teises kiek apribot ir viskas bus puiku. Šalis su nuostabiais menais, mokslu, architektūra.

Didžioji Kinija. Na, ten kol kas vis dar dalinasi valstybinius postus per pažintis, bet juk ir juos vienąkart prikirps. Pradės pareigas skirti protingiems, atsakingiems ir sąžiningiems. Štai pavyzdžiui tarp Konfucijaus pasekėjų kiek dorų ir išsilavinusių. Ir viskas ten susitvarkys.

Bet kas išties nutiko? Pasirodys, kad tie samprotavimai buvo klaidingi. Romos imperijos ir lotynų neliko. Taip pat ir partų. O Kinijoje kaip? Senojo kinų etnoso taip pat neberasit. Jį pakeitė mongolų-kinų-tangutų-tiurkų mišinys. Kurį dar vadino tabčiagais. Bet ir tas X amžiuje išnyko. Tuomet susiformavo naujas etnosas, kurį dabar vadiname Šiaurės kinų etnosu. Su kita religija, visai kita kalba ir kitais papročiais. Kinai tapo budistais, nors anksčiau tokiais nebuvo. O tas etnosas ir vėl pasirodė silpnas. Juos nurungė Tangutų karalystė ir Kidanų valstybė. Beje, nuo kidanų ir Kinijos pavadinimas yra kilęs. Kidanai, tai – senieji mongolai. X amžiuje jau iškilo ir neregėtai išplito naujas, mongolų etnosas. (Prisiminkim lietuvių kovas su mongolais totoriais).

Ir štai tuomet pasirodys, kad visa ta jūsų koncepcija, paremta moksliniais argumentais bei pagrįstomis prielaidomis buvo nieko verta. Visu šimtu procentu neteisinga. Paaiškės, kad jokios evoliucijos nėra. Tik senos sistemos suklestėjimas ir žlugimas. Ir naujos sistemos gimimas. Naujas pakilimas ir vėl žlugimas. Lyg stygų skambesys. China

Susiję straipsniai:
Drakono skrydis. Kinų etnogenezė (I d.)
Drakono skrydis. Mintis ir etnogenezė (III d.)

Daugiau L.Gumilevo tekstų galite atrasti ir nemokamame Google knygų aruode.




  • Twitter
  • Facebook
  • MySpace
  • Digg
  • del.icio.us
  • Technorati
  • LinkedIn

Raktažodžiai: , , , , , , , ,

2 Komentarai temai “Drakono skrydis. Kinų etnogenezė (II)”

  1. “Paaiškės, kad jokios evoliucijos nėra. ”
    Na taip – tada ant arklių jodinėjo, o dabar su tankais važinėja ir “geležinius paukščius” pasikinkę skraido… Lenkai Antro pasaulinio pradžioje dar bandė su kavaleriją prieš vokiečių tankus eiti, matyt irgi manė – nėra jokios evoliucijos… kaip baigėsi – žinom.

    #183

Palikite komentarą

Raseinių krašto naujienos