Jėzus– superžvaigždė, žydai– supertauta (II d.)

09/24/09 20:23
Žydai varomi į Babilono nelaisvę.
Žydai varomi į Babilono nelaisvę.

III etapas. Babilonas ir Judėja

VIII amžiuje šiaurinę susiskaldžiusios Judėjos karalystės dalį užgrobė asirai. O pietinę dalį vėliau užėmė Chaldėjai (nuo 722 metų prieš mūsų erą Samariją valdė asirų karaliai, o nuo 604 metų Judėja atsidūrė Babilono valioje). Paskutinis Judėjos karalius Sedekija mėgino pasitelkti į pagalbą egiptiečius, tačiau Jaruzalė buvo užimta 588 metais prieš mūsų erą ir sugriauta. Karalius Sedekija buvo išgabentas į Babiloną kaip ir didžioji dalis šio krašto gyventojų (taip vadinama 597-538 metais prieš mūsų erą trukusi „Babilono nelaisvėje“). Reikia pripažinti, kad žydai ir ten neblogai įsitaisė. Jie gan greitai įsirengė savo dirbtuvėles, parduotuvėles, užeigas, viešnamius ir net atidarė pirmąjį pasaulyje banką.

Kiras Vyresnysis tampa Persijos karaliumi. Achemenidų dinastijos pradžia.
Kiras Vyresnysis tampa Persijos karaliumi. Achemenidų dinastijos pradžia.

Tačiau Kiras (Kiras Vyresnysis yra senovės persų valstybės Achemenidų įkūrėjas) užėmė Babiloną ir savo malone apgaubė žydus – leido jiems grįžti į Palestiną. Pranašas Ezdra pats paskelbė tokį kvietimą, tačiau tik labai nedaug žydų paliko Babiloną ir patraukė Palestinon, tiesiog – niekingai mažai. Mat Ezdra, be to, kad pakvietė grįžti į Palestiną, jis dar liepė ir pastatyti sienas aplink Jeruzalę. O tai žydams nepatiko. Taigi reemigracija vyko vangiai. Juk Babilonas buvo milijoninis miestas. Jis buvo vadinamas dievo vartais – Bab-eloi. O čia dabar eik į dykumą, karštas stepes, akmenis tąsyk, žemę rausk. Na, bet vis tik jis (Ezdra) šiek tiek prisiviliojo žydų. Ir čia pat jie susipyko su persais, labai jau pasipūtę buvo tie žydai. Nepasakosiu čia visos istorijos, ji gan romantiška. Jei kas domitės galite Biblijoje paskaityti apie Esfirį.

O kai atėjo Aleksandras Makedonietis žydai jį sveikino. Juk jis išvijo persus. Jie net įtraukė Aleksandro kaip išvaduotojo vardą į šventųjų vardų sąrašą. Ir tikrai, kurį laiką žydai vėl neblogai gyveno. Bet vėliau, po Aleksandro mirties Seleukui Nikatorui ir jo draugui Ptolemėjui, Egipto valdovui, prireikė pinigų karui su partais (parfiečiais). Apskritai kalbant kiekvienai valstybei reikia pinigų. Ir tada jie nusprendė tuos pinigus paimti iš žydų. O tai žydams jau nebepatiko. Tada Seleukas pasakė, kad užgrobs žydų šventyklos lobius. Ir čia prasidėjo fanatizmas (167 metų prieš mūsų erą makavėjų sukilimas). Judos Makavėjaus vedini žydai sukilo, bet jiems pritrūko kariuomenės.

Artimieji rytai. Gentys.
Artimieji rytai. Gentys.

Antrasis Judėjos karas vyko jau prie Trajano. Kai Trajanas kariavo su Parfija ir užėmė beveik visą Mesopotamiją jo užnugaryje, Aleksandrijoje sukilo žydai. Ten jie „užtaisė“ pjautynes su graikais. Aleksandrijos miestas buvo pusiau graikiškas ir apie 40 procentų žydiškas. 10 procentų sudarė visi kiti. Taigi ten kilo baisios pjautynės, tačiau graikai beveik paėmė viršų. Tik va visi prieš žydus kariavę graikų vadai buvo kažkaip apkaltinti įvairiausiais nusikaltimais ir nubausti mirties bausme. Juk žydai gyveno Romoje ir ten rašė visokius skundus. O romėnai juk už kyšius padarys ką tik norite.

Prie imperatoriaus Adriano 134-137 metais kilo nauji žydų sukilimai. Štai kiek sukilimų. Sukilo net esėjai, tie neraštingi piemenys, kurie sėdėdavo olose. Jie net mokytojo neturėjo. Farisiejai su jais nesusidėdavo. Sadukiejai beveik visi žuvo, o fariziejai neblogai įsitaisė: jie persikėlė į vakarinę Romos imperijos dalį, kur jų niekas nelietė. O štai fanatikai piemenys sukilo. Jiems vadovavo Talmudo sudarytojas Ben-Akiba. Jis pareiškė, kad romėnai – savo ruožtu, tačiau krikščionys yra labai didelis blogis. Taigi sukilėliai pagavę romėną iškart jį nužudydavo, o sučiupę krikščionį dar jį gerai ir pakankindavo. Žinoma Adrianas su tais sukilėliais susitvarkė, nors karas ir buvo gana ilgas bei sunkus.

Tuo metu didžioji dalis žydų sugebėjo emigruoti arba į Arabiją, arba į Parfiją, arba į vakarinę Romos imperijos dalį. Prasidėjo didysis išsisklaidymas (diaspora). Atsirado naujas žydų etnosas, kuris jau dalinosi ne į 12 šakų, bet į du didelius etnosus. Vieni buvo rytuose – sefardai, o kiti įsikūrė vakaruose – aškenaziai. Aškenaziai tai vokiškieji žydai, kurie kalba savo idiš kalba. Tai va. Kai kurie dar įsikūrė Afrikoje, tai – falašiai. Etnosas tapo superetnosu arba kelių etnosų kombinacija.

Žydų išsikraustymas iš Ispanijos.

Žydų išsikraustymas iš Ispanijos.

IV etapas: išsisklaidę žydai

Kiek laiko šis superetnosas galėjo išgyventi savarankiškai? Nedaugiau kaip pusantro tūkstančio metų. Taigi jie išsilaikė – 1400 metų. Paskutinis žydiškas miestas Granada krito 1492 metais, kai jį užėmė ispanai. Ir nuo to laiko Ispanijoje žydams liko tik dvi alternatyvos: 1) arba užsiimti žemdirbyste ir amatais, kas jų netenkino, 2) arba priimti krikštą ir daryti karjerą kaip Amodovarai, Algvazirai ir kiti ispanų grandai. O tai jiems jau tiko labiau. O žydų moterys, beje, labai gražios. Jas tekindavo už ispanų aristokratų. O juk žydai savo kilmę seka ne pagal tėvą, bet pagal motiną. Nes juk, atrodo, „Saliamono išmintyje“ sakoma, kad „niekas negali atsekti gyvatės pėdsakų ant akmens, vandens pėdsakų jūroje ir vyro – moteryje“. Taigi vyras nežinomas, tėvas visuomet iki galo nežinomas. Ir tuomet, kai tos pačios Rachilės, Lijos, Saros, Rebekos ėmė tekėti už dono Pedro Gonsaleso, arba grafo Fernando Kastro, arba Ferdinando Laros ir taip toliau jų vaikai vis tiek buvo laikomi žydais.

Žydai Ispanijoje.

Žydai Ispanijoje.

Tuomet čia įsimaišė tie visi prasčiokai ir beraščiai kaimo dvasininkai kurie skaitė maldas tiesiog iš galvos. Jie pasakė: „Maža būt pakrapintam vandeniu. Dar tu turi laikytis ir krikščioniškų apeigų bei pamiršti judėjiškąsias“. Kiekvienu atveju vis reikėjo aiškintis ar tie naujakrikštai nedumia akių. Ir štai tuomet buvo įsteigta Inkvizicija, kuri ir aiškinosi ar tu nuoširdžiai priėmei krikščionybę ar ne. Jei netapai krikščionimi, tai dėl dievo meilės – gyvenk kaip nori. Gali būt batsiuviu, gali net smulkiai prekiauti. Tačiau jokių privilegijų, jokios karjeros. O jei jau tapai krikščionimi – malonėk laikytis apeigų. Aptikus apgaulę – laužas. Štai čia Inkvizicija ir prasisuko. Ji neleido žydams įsitvirtinti Ispanijoje.

Tuomet žydai kraustėsi į Angliją ir Nyderlandus, į visus antiispaniškus kraštus. Tuose kraštuose buvo gana didelis pasionarinis aktyvumas ir turėdami tokią santuokinę tradiciją, kurią aš jau apibūdinau, žydai galėjo įgyti tvirtų pasionarijų patinų. Taip jie ir išsilaikė iki šių dienų (bene paskutinis pasionarinis postūmis įvyko Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kur susiformavo chasidai).

1948 metų gegužė. Izraelis.

1948 metų gegužė. Izraelis.

1948 m. įsikūrusią Izraelio valstybę užplūdo išeiviai iš Rytų Europos: net 3/5 Kneseto deputatų prieš gerą dešimtmetį sudarė išeiviai iš buvusios sovietinės erdvės. Šis etapas galėtų būti vadinamas ketvirtuoju žydų etnogenezės periodu. Taigi žydai nėra etnosas. Tai – superetnosas. Skirtingų etnosų derinys, ištisa etninė galaktika, paplitusi po visą pasaulį. Yra sefardai, aškenaziai, falašiai. Taip pat yra lenkų žydai, sovietiniai žydai. Čia aišku įvairiai galima pasakyti. Ir kad mano teorija neteisinga. Bet pakanka tik įsigilinti ir ji pasitvirtina.

Kita vertus tenka pripažinti, kad atitrūkimas nuo savo tėvynės nepraeina be pėdsako. Keliaudami per pasaulį žydai labiau įsisavino ne gamtos, bet miestų landšaftą ir karavanų kelius. Etnoso ryšys su landšaftu kiek deformavosi ir etninė sistema tapo kieta. Ten kur tai įvyko etnosas tapo visuomenės sluoksniu, kurio kontaktas su aplinkiniais įgavo chimeriškų bruožų. Kietųjų sistemų aktyvumas didėja santykyje su aplinka. Todėl tokių sistemų atsiradimas tarp natūralių, gamtinių etnosų iškreipia ir to regiono etnogenezės eigą, sukuria tam tikrus nenumatytus zigzagus.

Kas yra pasionarinis postūmis?

Kaip teigia L.Gumiliovas, etnosas yra gamtos reiškinys. Etnosai gali prisitaikyti prie landšafto, prie aplinkos ir palenkti ją, panaudoti savo naudai. Tokia yra energija, kuri ir pasireiškia pasionarinio efekto metu. Tai yra masinis reiškinys, o viską lemia aktyviausi žmonės, kurie yra tų masių priešakyje. Lietuvos etnogenezėje tokiais pasionariniais postūmiais, matyt, galėtume laikyti Mindaugo laikus, Tautinį atgimimą XIX a. pabaigoje ir dar, gal būt, tą paskutinį pasispardymą griūvant Sovietų sąjungai.

Pradžia: Jėzus – superžvaigždė, žydai – supertauta (I dalis).

Susijęs straipsnis: Supertauta ir Kristaus žudikai (III dalis).

Apie pasionarumą etnogenezėje dar galite pasiskaityti: štai čia ir dar čia.







  • Twitter
  • Facebook
  • MySpace
  • Digg
  • del.icio.us
  • Technorati
  • LinkedIn

Raktažodžiai: , , , , ,

2 Komentarai temai “Jėzus– superžvaigždė, žydai– supertauta (II d.)”

  1. nonlimited

    labai idomus straipsnis.

    #160

Palikite komentarą

Raseinių krašto naujienos