Jėzus – superžvaigždė, žydai – supertauta (I d.)

10/1/12 20:30

ženklasKodėl Jėzus yra superžvaigždė turbūt aiškintis neverta. O štai kodėl žydai yra supertauta – klausimas atviras. Mokslininkai ieško atsakymo ir, atrodo, kaskart vis suranda naujų argumentų. Štai ir vėl pasirodė sensacinga žinutė: „Mokslininkai įminė siaubingiausią žydų paslaptį“. Pasirodo, kad ne visi žydų šventikai koenai (angl. Cohen) yra Aarono vaikaičiai. Taip skelbia Human Genetics leidinys.

Aaronas (hebrajiškai Ahāron, arabiškai Hārūn) buvo Mozės brolis ir pirmasis žydų vyriausias dvasininkas. Prie Sinajaus kalno jis padirbino žmonėms stabą – Aukso veršį (kai kas šiam stabui tarnauja iki šiol) ir leido jį garbinti vietoj tikrojo Dievo. Šią nuodėmę Dievas Aaronui atleido ir padarė jį vyriausiuoju kunigu. Aaronas mirė Arabijoje, kaip manoma, sulaukęs net 123 metų amžiaus. Aarono palikuonys buvo dvasininkai, o tas luomas vadinamas koenais. Koeno statusas yra paveldimas pagal vyriškąją liniją laikantis tam tikrų apribojimų.

70-imtais metais po Kristaus sugriovus Jeruzalės šventyklą koenai „neteko darbo“. Mūsų laikais jie taip pat beveik nedalyvauja apeigose, mat šį užsiėmimą kontroliuoja rabinai (mokyti-žinovai). Koenai didžiuojasi esą Aarono palikuonimis, tačiau genetikai atskleidė, jog ne visi šiuolaikiniai koenai tokiais gali vadintis.

Koenų kasta, populiariai kalbant, pastebima net kai kuriose pavardėse: Koganas, Koenas, Kacas, Kaganovičius ir pan. Tokia gan uždara, izoliuota ir po pasaulį plačiai pasklidusi savų taisyklių besilaikanti bendrija sudomino genetikus. Prieš pora dešimtmečių mokslininkai ėmė skaičiuoti koenų Y chromosomas ir nustatė jiems būdingą tipą. Paaiškėjo, kad toli gražu ne visi save koenais laikantys koenai yra tikrieji Aarono palikuonys. O ar tai kam nors rūpi? Gal būt tik jiems patiems? O gal tai konkurencijos supertautos viršutiniuose luomuose pavyzdys?

jewish_high_priest Aaron

Žydų vyriausias šventikas Aaronas, Mozės brolis, koenų kastos pradininkas.

Etnologo versija apie žydų genezę

Knygų lentynoje aptikau rusų etnologo Levo Gumiliovo paskaitų rinkinį „Istorija, tai – skambanti styga“. Labai įdomios įžvalgos ir interpretacijos. Istorijos mėgėjai būtinai turėtų susipažinti su šiuo autoriumi bei jo pasionarinėmis teorijomis. Jis teigia, kad visuomenės istorija nebūtinai turi būti evoliucinė. „Istorinis laikas – tai lyg stygos skambesys. Kažkas timptelėjo stygą, ji suskambėjo ir lėtai gesta. Etnosai vystosi ne pirmyn ir ne atgal, ir net ne ratu ar spirale. Jie lieka vietoje ir virpa tarsi stygos“,- čia tokia L.Gumiliovo tezė.

Viena iš L.Gumiliovo paskaitų vadinasi „Klajojantis superetnosas. Žydų etnogenezė“ (1989 m.). Leisiu sau jos šiek tiek išversti į užgęstančią lietuvių kalbą. Gal kam pravers.

YHWH. Dievo ženklas.

YHWH. Dievo ženklas.

11 paskaita. Klaidžiojantis superetnosas. Žydų etnogenezė.

Laikas palietė žydus ir keitė juos nemažiau nei kurią kitą pasaulio tautą, tačiau liko etnonimas – tautos pavadinimas (jew – „iš anapus“, ateiviai iš už Eufrato), kuris gali ir suklaidinti. Visgi kyla klausimas kas veda žydus nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Vienos tautos išnyksta, kitos užgimsta, o žydai – lieka. Ir ar apskritai egzistuoja žydų kaipo tokių atskiras etnosas?

Abraomas išvaro savo mylimiausią sugulovę Hagarę ir sūnų Izmailą.

Abraomas išvaro savo mylimiausią sugulovę Hagarę ir sūnų Izmailą.

I etapas: Abraomo žydai

Žydų istorija siekia dar XVIII amžių prieš mūsų erą. Visų pirma iš Chaldėjų Uro miesto (žinomo dar 5000 metų prieš mūsų erą Mesopotamijos centro dabartiniame Irake) išėjo kažkoks Abraomas (Abraham) su visa savo šeimyna, galvijais ir patraukė į Sirijos stepes. Ten jis apiplėšė kažkokius klajojančius siriečius. Abraomas turėjo sūnų Isoką (arba Itzhaką, „lai dievas juoksis“), kurį norėjo paaukoti dievui Jahvei (Jehovai, YHWH) ar tai kažkokiam kitam savo dievui. Sunku pasakyti tiksliai kuriam, mat šaltiniuose minimas Eloimas, tai yra skirtingi dievai. Tačiau angelas sulaikė Abraomą, pasakė: „Nereikia“. Pats nusiteikimas paaukoti buvo užskaitytas kaip auka.

Tada labai nudžiugęs Abraomas išvarė savo mylimiausią sugulovę Hagarę (Hagarė buvo egiptietė, nevaisingos Abraomo žmonos Saros tarnaitė) ir sūnų Izmailą – te padvesia! Bet Izmailas surado vandenį ir išsigelbėjo pats bei išgelbėjo savo motiną. Iš jo ir kilo visa ta didelė tauta, kurią mes dabar vadiname arabais (12 Izmailo sunų tapo arabų genčių vadais).

Vėliau Isokas, reiškia, turėjo du sūnus: Isavą ir Jakovą. Taigi, Isavas buvo medžiotojas, o Jakovas užsiiminėjo kažkokia tai daržininkyste. Bet Isavas buvo laikomas vyresniuoju. Kartą sugrįžęs iš nesėkmingos medžioklės išalkęs Isavas paprašė brolio maisto. Tas atsakė: „Neduosiu. Parduok man savo pirmagimystę“. Anas matyt labai valgyt norėjo, o ta pirmagimystė kažkoks neaiškus reikalas. Dar nežinia kada tėvas numirs. Taigi sako: „Gerai – imk! Tik duok man tą – raudoną-raudoną“. Kas ten tokio buvo pas Jakovą aš nežinau. Bet šiaip jau laikoma, kad tai buvo lęšių srėbalas. Kodėl raudonas – nežinau. Tai va! Aš juk – ne hebraistas ir ne lingvistas. Ir taip Jakovas apšovė Isavą ir už lęšių putrą įsigijo pirmagimystę.

Vėliau Jakovui teko bėgti (į Padan-Aramą netoli Charano), kur jis tiesa iškart vedė dvi seseris: Lie ir Rachilę. Turėjo daug vaikų, net dvylika (12 Izraelio giminių), tarp kurių buvo Josifas. Broliai Josifo labai nemėgo, nes tėvas jį labai mylėjo. Taigi broliai Josifą pardavė į vergiją Egiptan. Aš pasakoju tiksliai pagal žydų Bibliją, kuri buvo išversta į graikų, o iš graikų – į slavų kalbą.

Josifas buvo vienas iš Egipto faraono vizirių ir tarnavo Senuseretui III bei Amenemchatui III, o vėliau prie Amenemcheto IV ir Sobeknefero buvo tarsi ministras pirmininkas.

Josifas buvo vienas iš Egipto faraono vizirių ir tarnavo Senuseretui III bei Amenemchatui III, o vėliau prie Amenemcheto IV ir Sobeknefero buvo tarsi ministras pirmininkas.

Taigi toliau, tas Josifas ten iškart neblogai įsitaisė. Jis pirmiausia įsitaisė ūkvedžiu ir kaupė faraonui atsargas. Tiesa, turėjo jis nemalonumų – jį pasodino į kalėjimą, nes viena egiptietė jį įskundė. Įskundė, mat Josifas nesutiko su ja permiegoti. Tai buvo tokio faraono apsaugos vado eunucho Pentefrijaus žmona. Galima suprasti tą moteriškę – ką gi jai su eunuchu veikti. Ji norėjo Josifu pasinaudoti. Bet Josifas nepasidavė. Tada ji įskundė jį, o Josifą pasodino. Bet Josifas gebėjo aiškinti sapnus. Jis apsukriai išaiškino vieną faraono sapną ir tas jį išlaisvino. Pentefrijienę, reiškia, – į šoną, o Josifą paskyrė vyriausiu ūkvedžiu.

Kartą pas Josifą atėjo broliai pirkti duonos. Tada jis išprovokavo brolius ir pakišo jiems faraono taures. Taigi juos suėmė. Josifas stojo ginti brolių ir garantavo už juos. Tuomet juos paleido ir įkūrė penkias gyvenvietes Egipte, kur tuos savo brolius įtaisė. Aš čia papasakojau mitą. Tikrovėje viskas vyko kiek kitaip.

Egiptą užėmė hiksosų gentis (XVIII amžiuje prieš mūsų erą Egiptą valdė silpnos tryliktoji ir keturioliktoji faraonų dinastijos, taigi gentys iš Azijos laisvai klajojo po Egiptą, užėmė valdžią ir įkūrė savo dinastijas – penkioliktąją ir šešioliktąją). Pažodžiui hiksai reiškia „karaliai – piemenys“. Tai nėra etninis pavadinimas. Bet greičiausiai tai buvo Azijos semitai. Na, ir užėmė jie visą Egiptą ir kurį laiką ten laikėsi. Būtent tada jie ir priiminėjo savo gentainius iš Artimųjų Rytų, iš Palestinos, iš Sirijos, iš akmeningosios Arabijos. Bet vėliau, kažkoks Jachmos, Fivų miesto valdovas, pakėlė viršutiniame Egipte sukilimą prieš hiksosus, išvijo juos, o tiems kurie užsiliko Egipte tapo riesta. Ir jie išsisklaidė.

Žydai Egipte. Išsikraustymas.

Žydai Egipte. Išsikraustymas.

Štai jums ir prašom – pirmas etapas. Mes nežinome visos šios istorijos. Tačiau tai buvo pati seniausia žydų etninės istorijos banga. Abraomo, Isaoko ir Jakovo laikų etnosas. Jie buvo šumerai, išeiviai iš Chaldėjų Uro. Tai grynai legendiniai protėviai, nors istoriškai jų prototipai buvo. Ir tai buvo tam tikro etninio suktuko pabaiga. Jie išnyko kartu su hiksais, susiliejo su jais kai pateko į Egiptą.

II etapas: Moisėjaus žydai

XVI amžiuje prieš mūsų erą žydai vėl lipa į istorijos sceną. Moisėjus (Mozė, Mošė arba arabiškai Musa) sukūrė naują etnosą. Tuo metu Egipte vyko pasionarinis postūmis (smūgis). Labai senas. Prasidėjęs kažkur maždaug hiksosų laikais. Ir tada susikūrė naujoji karalystė su aštuonioliktąja dinastija, su garsiais valdovais Tutmosais, I-uoju, II-uoju ir III-iuoju, su karaliene Chačepsut. Su XIX dinastija ir Amenchotepu III-uoju. Jis turėjo gražuolę žmoną Tiją. Na, bet Tijai tai dar toli iki „Mis senasis pasaulis“, o štai jos dukrelė Nefertitė – tai jau tikrai… Apskritai kalbant tai buvo tikrai toks labai istorinis, iškilus Egipto periodas.

Thutmose I. Naujoji karalystė – žymiausioji senojo Egipto istorijos epocha, XVIII ir XX dinastijos. Pirmieji aštuonioliktosios dinastijos faraonai apie 1554-1306 metus prieš mūsų erą įvykdė karinę reformą ir pradėjo teritorines ekspansijas.

Thutmose I. Naujoji karalystė – žymiausioji senojo Egipto istorijos epocha, XVIII ir XX dinastijos. Pirmieji aštuonioliktosios dinastijos faraonai apie 1554-1306 metus prieš mūsų erą įvykdė karinę reformą ir pradėjo teritorines ekspansijas.

Tuo metu įvykęs pasionarinis postūmis palietė ir semitus. Pasionarinis smūgis juk nesirenka etnosų. Jis eina per teritoriją ir paliečia tuo metu ten gyvenančias tautas. Žydų priešakyje tuomet buvo toks žmogus egiptietišku vardu Mešu. Kaip sakė akademikas Struvė, tai – grynai egiptietiškas vardas, bet ne žydiškas. O Moisėjus , tai – tik graikiškas Mešu tarimas.

Moisėjus buvo dvariškis. Po įvykdytos žmogžudystės jis pabėgo į Sinajaus pusiasalį pas madionitus. Ten jis vedė ir net ketino grįžti į Egiptą. Bet jam apsireiškė baisus dievas ir pareikalavo: „Tu privalai man paaukoti savo pirmagimį“. Buvo toks senas semitų paprotys: jie nužudydavo savo pirmagimį dievo garbei. Tačiau Moisėjaus žmonai pagailo savo vaisiaus. Ji pagriebė aštrų akmenį, kuris gulėjo palapinėje ant žemės, apipjaustė Moisėjų, numetė kruviną mėsgalį tam dievui ar tai dvasiai (Sinajaus dievas) ir šūktelėjo: „Imk ir eik iš čia“. O tas ar tai iš kvailumo, ar tai iš naivumo pasiėmė mėsgalį ir išėjo. Ir paliko Moisėjų ramybėje.

Kartu su garsiausiomis egiptiečių dinastijomis į valdžią atėjo žydams nepalankūs veikėjai. Egiptiečiai žyduose įžvelgė grėsmę. Žydai buvo verčiami vergais, kurie turėjo gaminti plytas. Žydų naujagimiai buvo skandinami Nilo upėje.

Kartu su garsiausiomis egiptiečių dinastijomis į valdžią atėjo žydams nepalankūs veikėjai. Egiptiečiai žyduose įžvelgė grėsmę. Žydai buvo verčiami vergais, kurie turėjo gaminti plytas. Žydų naujagimiai buvo skandinami Nilo upėje.

Moisėjus greit suorganizavo neblogą sąmokslą, surinko aplink save semitus ir išvedė juos į Palestiną, ne į Palestiną, bet į Aziją (Išėjimas iš Egipto įvyko maždaug 1270-1230 metais prieš mūsų erą po to kai ten įvyko taip vadinamos dešimt „egiptietiškų bausmių“). Ir jie ilgai klajojo po dykumą kol sukaupė jėgas kad užgrobtų Palestiną, kuri buvo pavadinta „Pažadėtąja žeme“. Žodis Palestina yra kildinamas iš filistiniečių vardo. Buvo tokia jūrinė tauta. Tai lyg kokie graikai ar achėjai. Ir jie labai kariavo su tais žydais. Beje, Moisėjus turėjo dievą Jachvę, ugnies dievą, kuris jam apsireiškė degančiu krūmu. O filistiniečiai turėjo vandens dievą Dagoną su žmogaus galva ir rankomis, bet – žuvies kūnu. Kiek vėliau siaurai-maovitiečiai taip pat ilgai priešinosi žydams. Jie turėjo savo dievą Kabošą, kalnų dievą. Taigi, kiekviena tauta turėjo savo dievą. Kiti dievai taip pat buvo pripažįstami, tačiau jie buvo svetimi dievai.

Visas šis reikalas baigėsi tuo, kad Moisėjaus palikuonys, kaip sakoma Biblijoje – po 40-ies metų, bet išties po gana ilgo laiko, taigi tie stepių plėšikai žydai sumušė jūrų plėšikus filistiniečius ir kalnų plėšikus maovitiečius. Ir taip užgrobė Palestiną bei išpjovė ten visus gyventojus. Pagal įstatymus buvo žudomi ne tik vyrai, moterys ar vaikai, bet ir tenykščiai naminiai gyvuliai. Kai kurios gentys nesilaikė šio įstatymo ir vėliau už tai buvo nubaustos.

Pasakysite: o kur gi tuo metu žiūrėjo kaimynai? Taip, taip. O gi reikalas tame, kad Egipte tuomet valdė Amenchotepas IV, kuris nusprendė reformuoti religiją (saulės dievo Atono kultas). O kiekviena reforma, kaip jūs suprantate, turi visokių priešų. Faraonas neturėjo kada užsiimti užsienio reikalais. Jis daugiausia kovojo su savo žyniais, tai yra inteligentijos sluoksniu ir visai paprastais egiptiečiais, kurie buvo pripratę prie senųjų dievų. Visa ši kova jam nuėjo perniek, o štai Palestiną ir didžiąją dalį Finikijos egiptiečiai tuomet prarado.

Taigi, taip kūrėsi naujas etnosas. O dabar paskaičiuokime pagal mūsų sąvokas, etnologijos sąvokas. Pasionarinis postūmis buvo? Buvo. Lanšafto pasikeitimas buvo? Buvo. Elgesio stereotipų pokyčiai buvo? Buvo. Idealo, arba siekiamybės pokyčiai buvo? Buvo. Tai reiškia, kad susikūrė visiškai naujas etnosas. Ir visa tai mes galime datuoti XV amžiumi prieš mūsų erą.

Tęsinys: Jėzus – superžvaigždė, žydai – supertauta (II dalis).

Susijęs straipsnis: Supertauta ir Kristaus žudikai (III dalis).


  • Twitter
  • Facebook
  • MySpace
  • Digg
  • del.icio.us
  • Technorati
  • LinkedIn

Raktažodžiai: , , , , ,

11 Komentarai temai “Jėzus – superžvaigždė, žydai – supertauta (I d.)”

  1. Darius

    Nu ziauriai idomu

    #152
  2. Kristupas

    Niekad negalvojau kad toks ilgas blogo įrašas galėtų būti toks įdomus, dažniausiai būna taip nuobodu kad net pusės neperskaitai.., o dar laukia 2 dalys!

    #161
  3. Diana

    Puiku!

    Dėkoju už gerus straipsnius :)

    #176
  4. Ignas

    Įdomus straipsnis.Mažytė smulkmenėlė,ne hiksosai,o hiksai.

    #184
  5. Danguolė

    Gaila autoriaus. O jei jis suvoktų, kad visa žmonijos bėda ir yra jos netikėjimo būsena. Toks šaipymasis iš Biblijinių tiesų, pabrėžiu – tiesų – tik parodo žmogaus sielos stovį.
    O tiems, kuriuos sudomino žydų tautos istorija, jos išskirtinumas, kaip Dievo pasirinktosios tautos, siūlau paskaityti paties Autoriaus (Kūrėjo) pasakojimą apie ją – Bibliją. Tik viena bėda, kad netikinčioms širdims ji (Biblija) neatsiveria. Tada ir atsiranda va tokie straipsniai, kuriuos sklaitant, darosi be galo gaila juos rašančių ir skaitančių, kurie jais džiaugiasi. O kokia išeitis, sakysite? Atsakau: atgailauti ir atsiversti, tiksliau, kaip pasakė Jėsus :”Jums reikia atgimti iš aukšto”, kad Dievas atvertų jūsų protą “Raštams išmanyti”.Antraip, jūs patys nesuvokiate, ko jūs nesuvokiate ir užsidėję teisuolių kaukes juokinate ir, Žinoma, lūdinate tikinčiuosius.
    Audriau, siūlau paskaityti Oksfordo ir Kembridžo universitetų profesoriaus C.S.Lewis “Tiesiog krikščionybė”.
    Visa tai parašiau su pagarba Audriui, nes jo tinklalapis tikrai idomus.

    #2773
  6. kiekvienam

    savas kelias,tu pats klysti o dziaugiesi…kas tavo seimininkas,tusciu vietu nera

    #3367
  7. Thearegeave

    Kas ir kur galima užsisakyti šią vasarą festivalyje , asignavimų jūsų informacija .

    #9090

Palikite komentarą

Raseinių krašto naujienos