Turbūt girdėjote hipotezę apie tai, kad dinozaurai Žemėje išnyko po to, kai į mūsų planetą trenkėsi milžiniškas asteroidas. Mokslininkai perspėja, kad ir mus gali ištikti panašus likimas, nes Žemei vėl grasina pavojingai artėjantys asteroidai ir visa šluojantys saulės pliūpsniai.

Pavojingiausias iš jau žinomų Žemės link skriejančių asteroidų yra Apofis (Apophis Nr.99942). 2029 metų pavasarį kirtęs Mėnulio orbitą jis turėtų praskrieti šalia Žemės maždaug 30–40 tūkstančių kilometrų atstumu. Palyginimui reikėtų priminti, kad vidutinis atstumas nuo Žemės iki Mėnulio yra maždaug 384 tūkst. km, o mūsų planetos skersmuo siekia 12 700 km. Skriejantį geostacionaria orbita visai šalia Žemės asteroidą paveiks mūsų planetos gravitacijos jėga ir, labai tikėtina, kad jis sulėtins sukimąsi aplink savo ašį. Nuo asteroido galbūt atskils dalis uolienų. Dėl mūsų planetos traukos Apofis pakeis savo skrydžio orbitą ir yra didelė tikimybė, kad sugrįžęs 2036 metais jis visu smarkumu rėšis į Žemę. Tokio smūgio jėga gali prilygti 1 500 megatonų trotilo sprogimui. Tai gerokai stipresnis sprogimas už garsiojo Tunguskos meteorito, kuris paliko kraterį Sibire, o jo jėga prilygo tik 2–20 megatonų. Dar, palyginimui, galime prisiminti ir 1883 metais įvykusį Krakatau (Krakatoa) vulkano išsiveržimą, kurio jėga atitiko 200 megatonų trotilo sprogimui.

Taigi, Apofis trinktels kaip reikiant. Įdomu ar iki to laiko sulauksime kompensacijų už nurėžtas pensijas?

Grėsminga uola
Pirmą kartą apie grėsmingą asteroidą 2004MN4 imta kalbėti 2004 metais. Tuomet jis buvo atrastas ir pakrikštytas senovės egiptiečių dievo Apepo (Apophis) vardu. Anot mitų, milžiniškos gyvatės pavidalo dievas-griovėjas Apepas gyvena požeminiame Duato pasaulyje ir siekia sunaikinti Saulę.

Skirtingais skaičiavimais spėjama, kad Apofis yra nuo 270 iki 390 metrų ilgio ir sveria apie 260 mln. tonų. Tikimybė, kad jis susidurs su žeme 2029 metų balandžio 13 d. (beje, tai bus penktadienis) lygi 1 prie 37.

Tačiau matematinė, statistinė tikimybė – dar ne draudimo polisas. Prisiminkime kas buvo kalbama, kai 2002 metų liepos 1 dieną Šveicarijos padangėje virš Bodensee ežero susidūrė rusų Ту-154 ir amerikiečių Boeing-757 lėktuvai. Ekspertai tuomet kalbėjo, kad tokio susidūrimo ore tikimybė buvo lygi dviejų musių susidūrimui greitkelyje iš Ženevos į Ciurichą. Arba prisiminkite praeitų metų (2009 m.) vasario 10 dienos įvykius, kuomet virš Sibiro platybių 790 kilometrų aukštyje susidūrė du dirbtiniai Žemės palydovai – rusų Kosmos2251 ir amerikiečių Iridium33. Net patys akyliausi kosminio eismo specialistai tuomet negalėjo numatyti šios avarijos. Jos tikimybė buvo tokia menka, kad niekas apie tai net nepagalvojo. Ir vis dėlto tai nutiko.

Grįžkime prie grėsmingojo Apofio asteroido. Jo smūgio į Žemę jėga gali siekti 1,5 gigatonos. Tokią jėga sukurtų 3000 kg į kubinį metrą tankio asteroidas įlėkęs į atmosferą 12,6 kilometrų per valandą greičiu. Taigi, rizika – didelė. O ant kortos juk pastatyta viskas: nuo labas rytas iki labanakt. Tik akimirka ir jau nieko gali nelikti.

Nuosprendis Apofiui
Kosmines programas vykdančios valstybės iki 2017 metų rengiasi paskelbti nuosprendį šiam asteroidui. Ar jis bus susprogdintas, ar bus mėginama pakeisti jo skrydžio orbitą, dar nenuspręsta. Tokiam sprendimui priimti trūksta duomenų apie Apofio sudėtį, tikslias jo koordinates ir skrydžio trajektoriją.

Pirmus detalesnius duomenis apie asteroidus ir jų sudėtį gausime tuomet, kai į Žemę sugrįš japonų kosminis zondas „Hayabusa“. Šis skraidantis aparatas Žemę turėtų pasiekti šiemet ir numesti mums kapsulę su asteroido Itokava grunto pavyzdžiais. 2005 metais „Hayabusa“ zondui pirmam pavyko nutūpti ant asteroido paviršiaus, paimti kosminio kūno grunto pavyzdžių ir pakilti nuo jo skrydžiui namo. „Hayabusa“ zondo pargabenti pavyzdžiai ir amerikiečių aparato „NEAR-Shoemaker“ anksčiau atlikti Eroso asteroido tyrinėjimai suteiks nemažai naudingos informacijos prieš apsisprendžiant, ką daryti su grėsminguoju Apofiu. Naujų žinių ir patirties tikimasi ir iš europiečių kosminio laivo „Rosetta“ misijos į Čiumovo-Gerasimenkos kometą, ant kurios 2014 metų lapkričio mėnesį „Rosetta“ ketina nuleisti tyrimų modulį.

Asteroidų medžiotojas
Tačiau tokios informacijos vargu ar pakaks ir Apofio link teks paleisti specialų tyrimų zondą. 2008 metais buvo paskelbta, kad Apofio tyrimo zondą konstruos „SpaceWorks Engineering“ ir „SpaceDev“ kompanijos, nes jų pasiūlytas projektas laimėjo „Planetary Society“ skelbtą konkursą „Apophis Mission“. Kada bus paleistas šis zondas, dar neaišku, tačiau jis jau turi pavadinimą „Foresight Encounter Spacecraft“ ir detalų veiksmų planą.

Įžvalgi misija
„SpaceWorks Engineering“ ir „SpaceDev“ kompanijų suprojektuotas aparatas „Foresight“ turėtų atlikti kelias užduotis. Šiame erdvėlaivyje bus sumontuota kamera, lazerinis altimetras, ryšio sistema ir bene svarbiausias prietaisas – radijo švyturys.

„Foresight“ buvo planuojama paleisti 2012 metų gegužę, o prie Apofio jis turėtų priartėti 2013-ių kovą. Atsidūręs šalia asteroido aparatas imtų dreifuoti ir tyrinėti kosminės uolos paviršių ir jo sudėtį. Mėnesį pasitrynęs greta asteroido zondas atitoltų nuo jo per porą kilometrų ir taip skrietų paskui jį beveik metus. Šios palydos tikslas – tiksliai nustatyti Apofio orbitą. O ją apskaičiuoti padėtų zonde sumontuotas radijo švyturys. Visa ši misija, projekto autorių skaičiavimais, kainuos tik 137 mln. JAV dolerių.

„Foresight“ jau laimėjo „Apophis Mission“ konkursą ir šio projekto kūrėjams buvo apmokėtos projekto rengimo išlaidos. Tačiau „SpaceWorks Engineering“ ir „SpaceDev“ kompanijų planas nevienintelis ir nebūtinai jis bus įgyvendinamas. „Planetary Society“ konkursui iš viso buvo pateikti 37 projektai. Be „Foresight“ aparato, gerai įvertinti ir ispanų kompanijos „Deimos Space“ aparato „A-Track“ projektas bei Europos Kosminės Agentūros EADS ir „Astrium“ bendras projektas „Apophis Explorer“.

Sunaikinimo planai
2007 metais NASA tyrimų centre „Marshall Space Flight Center“ buvo pristatytas Apofio sunaikinimo planas. Pasitelkę raketą-kėlėją „Ares V“, kuri dalyvaus ir statant bazę Mėnulyje, amerikiečiai ketina paleisti į kosmosą aparatą su branduoliniais ginklais. Iškeltas į kosminę orbitą ir atsiskyręs nuo raketos-kėlėjos šis kosminis aparatas išskleis saulės baterijas, įjungs variklius ir nuskries asteroido link. Aparato krovinių skyriuje – grėsmingas ginklas: šešios po 1,5 tonos sveriančios bombos, užtaisytos 1,2 megatonų branduolinėmis galvutėmis, pasiruošusiomis trinktelti tam Apofiui iš peties.

Priartėjęs prie asteroido aparatas atidarys krovinių skyrių iš kurio kas valandą bus paleista po vieną bombą. Šios bombos-medžiotojos, aprūpintos savais varikliais, kameromis ir lidarais (infraraudonaisiais lazeriais radarais), paeiliui priskries prie asteroido ir likus maždaug 130 metrų iki jo paviršiaus susprogs. Tokios serijos sprogimų turėtų pakakti asteroido judėjimo krypčiai pakeisti. O rentgeno ir gama spinduliai ir neutronai po sprogimo dalį asteroido paviršiaus pavers plazma.

Asteroido sprogdinimo projektų yra pasiūliusi ne tik NASA. Privatus fondas „B612 Foundation“ ir jo inžinieriai bei astronomai pasišovė iki 2015 metų išmokyti žmoniją numušinėti asteroidus taip kaip tai daroma su kankorėžiais ant medžio. Šio fondo iniciatyvos ir paskatino NASA agentūrą atkreipti dėmesį į asteroidų ir kometų keliamą grėsmę.
Be sprogdinimų, NASA specialistai svarsto ir kitus Apofio nukenksminimo būdus. Pavyzdžiui, trenkti į asteroidą kosminiu buldozeriu (panašiai kaip „Deep Impact“ misijoje) ir taip pakeisti jo skrydžio trajektoriją. Arba nusiųsti prie asteroido išlankstomą 100 metrų skersmens parabolinį veidrodį, kuris čirškintų asteroido šoną tol, kol tas imtų muistytis. Garai nuo įkaitusio paviršiaus veiktų tarsi reaktyvinis variklis ir pakeistų asteroido kryptį.

Visi projektai atrodo daugiau ar mažiau patrauklūs ir efektyvūs, tačiau mokslininkai svarsto, kad norint priimti teisingiausią ir efektyviausią sprendimą pirma reikia pasiųsti astronautus, kurie išsilaipintų Apofyje, įvertintų situaciją ir galbūt ten nuveiktų kažką naudingo.

Žvalgai iš Žemės
Visus mums pavojingai skriejančius dangaus kūnus stebintys „Near Earth Object“ (NEO) programos organizatoriai jau parengė išsilaipinimo ant asteroido planą, o jam įgyvendinti nereikia jokių naujų agregatų. Visi tokiai misijai reikalingi įrenginiai jau sukurti, mat pasitelkus juos rengiamasi kolonizuoti Mėnulį. Astronautų nusiuntimas į asteroidą, daugelio mokslininkų nuomone, yra labai realus.

Tačiau NASA astronautai Edvardas Lu (Edward Lu) ir Stenlis Lavas (Stanley Love) įsitikinę, kad nusileidimas ant asteroido nebūtinas. Pasak jų, mėginimai nusileidus ant asteroido ten sumontuoti specialius variklius, kurie pakreiptų asteroidą skrieti kitu keliu, yra per daug sudėtingi. Asteroido gravitacinė jėga labai silpna ir varikliai gali atitrūkti. Bandymai pragręžti asteroidą ir patikimiau pritvirtinti variklius, anot jų, taip pat užduotis rizikinga.

Edvardas Lu ir Stenlis Lavas grėsmingąjį asteroidą siūlo nuvilioti pasitelkus gravitacinį traktorių. Atskriejęs prie asteroido toks 20 tonų sveriantis kosminis aparatas įjungtų savo variklius ir, panaudodamas gravitacinę jėgą, iš lėto temptų asteroidą šonan. Per metus kosminis traktorius galėtų pakeisti asteroido orbitą taip, kad jis nebekeltų grėsmės Žemei.

Robotai-medžiotojai
Dar fantastiškesnį asteroido nukenksminimo būdą siūlo „SpaceWorks Engineering“ kompanija. Ji suprojektavo skraidančius robotus-graužikus, kurie primena kai kurias filmo „Matrica“ scenas.

„SpaceWorks Engineering“ idėja maždaug tokia: pagaminti armiją robotų, pavadintų MADMEN (Modular Asteroid Deflection Mission Ejector Node), ir pasiųsti juos prie asteroido. Apspitę pavojingąjį Apofisą jie nutūptų ant jo paviršiaus ir įsigręžtų į gruntą. Tokių robotų turėtų būti pakankamai daug ir jie turėtų aplipti asteroidą iš visų pusių. Vėliau koordinuotai ir paeiliui šie robotai įjungtų savo variklius ir pamėgintų išstumti asteroidą iš pavojingos orbitos. Kadangi asteroidas skrieja besisukdamas aplink savo ašį, tai robotų veiksmai turėtų būti labai kruopščiai koordinuoti, cikliški ir ritmingi.

Kosminis bilijardas
O štai Prancūzijos kosminių tyrimų centro (CNES) bendradarbiai Didjė Masonė (Didier Massonnet) ir Benua Meisinjakas (Benoit Meyssignac) pasiūlė sužaisti net kosminį bilijardą. Taip, tai tikrai tinkamas pavadinimas jų projektui, nes prancūzai pasišovė tarpusavyje sudaužti du asteroidus.

Žurnale „Acta Astronautica“ aprašytasis prancūzų planas maždaug toks: specialiu kosminiu laivu-robotu sugauti nediduką asteroidą nutempti jį ir pastatyti skersai Apofio kelio. Tai turėtų būti maždaug už 1,5 mln. kilometrų nuo mūsų planetos, kad Žemės ir Saulės traukos jėgos būtų subalansuotos. Atskriejantis Apofis atsitrenktų į kliūtį ir pakeistų judėjimo kryptį. Nesigilinant į technines detales šis planas atrodo gan paprastas, tačiau amerikiečių mokslininkai jau pavadino jį perdėm fantastišku ir tinkančiu nebent Holivudui, bet ne NASA.

Saulė – žudikė
Išties mūsų išradingumui ribų nėra. Tačiau grėsmės realios. Ir jos ne už kalnų. Vis dar neišsprendus tolimos Apofio bėdos jau už poros metų laukia dar viena reali grėsmė. Tai – didžiulės Saulės audros, kurių laukiama 2012 metais.

Amerikiečiai jau deda į kelnes dėl to, kad bus padaryta milžiniška žala visai mūsų planetoje veikiančiai elektros tiekimo sistemai ir kitoms modernioms technologijoms. Baiminamasi, kad Žemė po Saulės audrų atakos bus nublokšta 150 metų atgal, į tuos laikus, kai 19-ojo amžiaus pabaigoje siautėjo panašios kosminės stichijos. Tik tuomet buvome kur kas mažiau priklausomi nuo elektronikos ir energetikos.

Atrodo, pačirškins kaip reikiant…

Ne tik Majai ir jų kalendorius pranašauja kažką ekstremalaus. Apie tai užsimenama ir Nostradamuso pranašystėse. Hmmm… gaila, kad ten nieko nekalbama apie tai, kada kompensuos Lietuvoje dėl krizės nurėžtas pensijas. Na, ir kada pagaliau už šildymą mokėsime mažiau?

Šiandien astronomai nuolatos stebi Žemės apylinkes. Taigi, panikuoti, gal būt, ir neverta. Jei Jums vis dėlto neramu, tai galite karts nuo karto užmesti akį į NASA NEO tinklalapį. Jame kasdien pranešama apie asteroidus ir jų dislokacijos vietą. Artimiausiu metu, rodos, Armagedono nebus. O dėl Saulės grėsmių mokslininkai, matyt, taip pat pasiūlys savo sprendimą. Juolab, kad šiemet pakilo kosminis aparatas stebėsiantis pokyčius Saulėje.

Apdulkėjusių knygų kupetoje aptikau Kazio Pakšto knygelę „Baltijos respublikų politinė geografija“ (1929 m.).

Prieš 80-imt metų išleistoje knygoje Lietuvos geografas, ekonominės ir politinės geografijos pradininkas Kazys Pakštas prognozuoja, kad apie 2010 metus Lietuvoje turi gyventi nuo 5 iki 8 miljonų gyventojų. Tuomet mūsų tauta, anot jo, galės pretenduoti į vidutinės tautos statusą, nes jos gyventojų skaičius ims artėti prie 10 milijonų.

Deja tokioms geopolitiko prognozėms nebuvo lemta išsipildyti. Šiandien Lietuvoje gyvena tik šiek tiek daugiau nei 3 milijonai gyventojų.

Beje, apytikslė statistika rodo, kad daugiausia gyventojų Lietuvoje buvo carinės okupacijos metais. Prieš pirmą pasaulinį karą lietuviškose gubernijose gyveno veik 4 milijonai gyventjų, o prie panašaus skaičiaus buvo artėjama ir 1990 metais. Tuomet Lietuvoje gyveno 3,8 milijonai gyventojų.

.

..

.

LT gyventojų dinamika (K.Pakšto, S.Vaitiekūno ir Eurostat duomenimis)

• 1815 - 2,7 mln.
• 1851 - 2,0 mln.
• 1870 - 2,5 mln.
• 1897 - 3,1 mln.
• 1914 - 3,92 mln.
• 1928 - 2,10 mln.
• 1939 - 2,88 mln.
• 1959 - 2,5 mln.
• 1990 - 3,8 mln.
• 2010* - 3,33 mln.

* Šaltinis: Eurostat duomenys

Dar įdomu tai, kad K.Pakštas siūlė sukurti taip vadinamą „Atsarginę Lietuvą“ arba „Antrąją Lietuvą“. Tokiai Lietuvai jis buvo numatęs Angolą. Na, čia, matyt, būtų buvę kažkas panašaus kaip nutiko su Australija, į kurią iš D.Britanijos buvo siunčiamas taip vadinamas „nevertingas“ tautos elementas. O dabar pas mus tokios nuosėdos kaupiasi Didžiasalyje.

Kažkaip man čia jau eugenika arba mokslu apie žmonių padermės gerinimą kvepia. Buvo toks eugenikos propaguotojas F.Galtonas. Pavartykit. Ten dar įdomesnių dalyku rasit.

Mažųjų šunų veislės itin patrauklios ir paklausios. Apie tai Lietuvoje net rašomi magistriniai darbai . Jie tokie mieli. Maži ir draugiški. Konformistai. Prisitaikę prie patogių rankinukų.

Na, ir iš kur gi jie tokie pupuliukai atsirado?

JAV universitetų genetikai ištyrė mažųjų šunų veislių geneaologiją ir tame geneologiniame medyje aptiko įdomių smulkmenų.

Viso buvo tirtos 23 veislės šunų, kurių svoris neviršyja 9 kilogramų. O esminis tyrimo objektas buvo  IGF1 genas . Būtent šio geno mutacija ir lemia keturkojų ūgį.

Mokslininkai įniko į šio geno evoliuciją, ieškojo vilkų ir kitų laukinių šunų (Canidae) genomų sąsajų. Tuomet ir paaiškėjo, kad mažieji šunęs kilę iš Artimųjų Rytų vilko protėvio – pačio mažiausio iš visų pasaulio vilkų. Taigi, Irano ir Irako vilkų palikuonys dabar puoselėjami sofistikuotų damų rankinėse.

Viena iš tyrimo dalyvių Melissa Gray teigia, kad būtent mažieji Artimųjų Rytų vilkai yra šiuolaikinių mielųjų rankinių gyventojų protėviai. Tokių mažylių jaukinimas vyko prieš 12 tūkstančių metų. O šiaip jau, visi naminiai gyvūnai ir gyvuliai, pasirodo, prijaukinti gerokai numetė svorio.

Elektroninkos prietaisų gamintojai vienas per kitą kuria, tobulina ir pristato naujus įrenginius elektroninėms knygoms bei laikraščiams skaityti. Neseniai pristačiusi ploniausią pasaulyje skystų kristalų televizorių dabar korėjiečių kompanija LG pristatė ir A3 formato elektroninį laikraštį LG Display.

LG Display pranešime skelbiama, kad toks elektroninis laikraštis leistų sutaupyti milijonus tonų popieriaus.

Masinę šių prietaisų gamybą planuojama pradėti šių metų pirmą pusmetį. Jei taip nutiktų, tai LG Display gali aplenkti konkurentus iš Plastic Logic kompanijos, kuri sukūrė ir elektroninį laikraščių skaitytuvą ir itin ploną knygų skaitytuvą.

http://books.google.com

Google elektroninė biblioteka. Rekomenduoju. Patogu, pigu ir greita. Tik gal kiek neįprasta.

Gal būt tos kalbos apie visuotinį klimato atšilimą ir jo padarinius išties yra sureikšmintos ir kiek perdėtos. Tačiau faktas – akivaizdus. Atšilimas keičia mūsų požiūrį į metų laikus. Keičia ne tik požiūrį ar savijautą, bet ir tam tikrus nusistovejusius dalykus.

Aptikau straipsnį Les Echos leidinyje apie tai, kaip klimato pokyčiai gali koreguoti transporto srautus ir įtakoti logistikos verslą.

Šiaurės ašigalyje ledynai tirpsta sparčiau nei buvo tikėtasi. Jau manoma, kad apie 2030-uosius metus Arktyje vasarą nebeliks ledynų. Iki 2015 metų, spėjama, Arktyje atsiras šiaurinis jūrų kelias, sujungsiantis Aziją ir Europą. Tai leis sutrumpinti krovinių iš Azijos į Europą gabenimą net dviem savaitėm.

Be to, atsiradus šiauriniam jūrų keliui Sueco kanalas nebebus toks svarbus ir juo plauks vis mažiau laivų. Tokiu būdu, Egiptas neteks pagrindinio savo pajamų šaltinio, o kiniškų prekių konkurencingumas išaugs. Ekspertai būgštauja, kad būtent „naujasis Šilko kelias“, o ne papildomi naftos bareliai ar kitos Arkties gėrybės gali sukelti naujų konfliktų.

Technologijų permainos neišvengiamos.Vieni įrenginiai nukeliauja užmarštin, o kiti – užkariauja simpatijas, tampa įprastais ir labai reikalingais. Bet po kurio laiko, žiūrėk, ir vėl kokia naujovė sujaukia nusistovujusią kasdienybę ir išstumia senuosius technikos prietaisus į sendaikčių turgų arba antikvariatą.

Viena tokių senienų – telefono būdelės miestuose. Jos sparčiai nyksta, mat niekam nebereikalingos. Juk dabar kiekvieno miestelėno kišenėje – mobiliojo ryšio telefonas. Na, ir kam ta griuvena? Kažkoks gremėzdas.

Tačiau D.Britanijos Westbury-sub-Mendip miestelio gyventojai labai priprato prie savo vienintelio miestelyje taksofono ir sugalvojo kaip išsaugoti šią relikviją. Jie rado naują ir pakankamai praktišką senosios taksofono būdelės pritaikymą. Iš British Telecom išpirkę šį nekilnojamąjį turtą tik už vieną svarą (maždaug 4 Lt) jie ten įkurdino mažytę visą parą veikiančią bibliotekėlę. Pačioje mažiausioje pasaulyje bibliotekoje telpa apie 100 knygų, o bibliotekininkais šioje atsakingoje darbo vietoje paeiliui dirba visi Westbury miestelio gyventojai.

Roderich Fick eskizai

Kultūros sostine Austrijos miestas Lincas turėjo tapti jau prieš 70-dešimt metų, o šio miesto plėtros planus bei eskizus derino pats fiureris Adolfas Hitleris. Linco projektas tuomet buvo patikėtas vokiečių architektui Roderich Fick.

Linco gyventojai šiemet, kaip ir vilniečiai visus 2009 metus gali didžiuotis Europos kultūros sostinės titulu, kurį perėmė iš Liverpulio (Didžioji Britanija) ir Stavangerio (Norvegija). O štai Neue Zuercher Zeitung laikraštis rašo, kad Europos kultūros sostine Lincas galėjo tapti dar hitlerinės Vokietijos laikais.

Antrojo pasaulinio karo metais daugelis garsaus architekto Roderich Fick kūrinių buvo sunaikinti. Sąjungininkų bombonešiai tuomet nepagailėjo daugelio nuostabių miestų. Tokių kaip Dresdenas arba Kionigsbergas (dab. Kaliningradas).

Austrų Lincą su Hitleriu siejo nemažai prisiminimų. Čia fiureris lankė mokyklą, čia jis neteko mamos. Atsidūręs valdžioje Hitleris norėjo paversti Lincą kultūrine metropolija, pasaulinės reikšmės kultūros centru. Pagal fiurerio planą architektas sumodeliavo Lince platų centrinį prospektą, metro, daugiaaukštę geležinkelio stotį, parkus, gyvenamųjų namų masyvus. Šiame plane buvo numatyta ir senamiesčio restauracija bei uosto plėtra.

.

Roderich Fick dešinėje, Hitlerio draugijoje

Kaip pagrindinį architektūrinį akcentą R.Fick suprojektavo menų muziejaus pastatą, kuris turėjo mesti iššūkį garsiajai Uffizien Florencijos galerijai. Menų muziejaus lobyną buvo ketinama sukaupti iš konfiskuotų meno vertybių. Daugiausia iš žydų kolekcininkų atimtų kolekcijų.

Hitlerio kultūros sostinės architektas R.Fick po karo buvo apkaltintas gavęs naudos iš bendradarbiavimo su naciais ir nubaustas 1500 Vokietijos markių bauda. Vėliau jam niekas nebekliudė tęsti architekto karjeros.

Linco menų muziejaus fondai buvo kaupiami iš konfiskuotų meno vertybių

Sugalvosite vairuoti automobilį, autobusą ar traktorių – teks praeiti panašias procedūras . Tas pats ir su traukiniais, lėktuvais ar kateriais… Net ir su maitinimu. Jei norite penėt miestelėnus, tai kavinės verslui pradėti būtinai reikalingos kelios licencijos ir dar leidimai. Norėsite ginti žmones – prireiks advokato licencijos. Užsimanysite pardavinėt savo išaugintus pomidorus – vėl reiks leidimo. Sugalvosite svaidyt rutulius. Teks gauti Lietuvos petankės federacijos licenciją. Taip jau surėdyta. Juk šios veiklos išties reikšmingos ir atsakingos. Svarbios visai bendruomenei, kurioje gyvename. Jei staiga koks žioplys ims ir be licencijos pradės svaidyt petankes kur papuolė… Patys pagalvokite. Kas tuomet bus? Kažkokia savivalė.

Tačiau jei sugalvosite pavairuot valstybę, jums valstybės vairuotojo teisių arba licencijos neprireiks. Pakaks turėti partinį bilietą arba tapti kurios nors televizijos populiariu klounu. Štai tiek. Hmm… Netvarka. Reiktų licencijuot šią veiklą.

Vakar suradau bendraminčių. Tai toks Borisas Jelnikovas iš filmo „Kad ir kas benutiktų/Whatever Works“. Jis dar pasiūlė licencijuot ir vaikų gimdymą. Pritariu. Ar gerai kai dabar jie gimdomi bet kur, bet kaip ir bet kokiu tikslu. Kartais ir visai be jokio tikslo. Reiktų pirmiausia gaut gimdymo teises, o jau po to – prašom, gimdykit į valias.

Borisas Jelnikovas iš kino filmo „Whatever Works“ moko vaikus žaisti šachmatais ir tvirtina, kad vaikų gimdymui reiktų įvesti licencijas.

Eisim, matyt, su tuo Nobelio premijos vertu protu rašyti projekto konkursui „Padovanok Lietuvai viziją“. Juk pasiduot skandinavams ne geriausia išeitis. Jau žinau. Pradėsime savo planą ištrauka iš Antuano Egziuperi (Antoine de Saint-Exupery) knygos. Mažojo princo dialogu su karalium.

„Sukaupęs drąsą mažasis princas paprašė karalių malonės:

-Aš norėčiau pažiūrėt į saulėlydį… Suteikite man malonumą… Įsakykite saulei leistis…

-Jei aš įsakysiu kokiam generolui skraidyt nuo vieno žiedo prie kito kaip drugeliui ar parašyti tragediją, ar pasiversti jūros paukščiu ir jeigu generolas neįvykdys mano įsakymo, tada katras iš mudviejų bus kaltas – jis ar aš?- paklausė karalius.

-Jūs,- tvirtai atsakė princas.

-Teisybė,- pritarė jam karalius. – Kiekvieną reikia prašyti to, ką jis gali. Pirmiausia valdžia turi būti protinga. Aš turiu reikalauti klusnumo, jei mano įsakymai protingi.

-O kaip mano saulėlydis?- priminė mažasis princas, kuris niekada nepamiršdavo ko klausęs.

-Tu gausi savo saulėlydį. Aš pareikalausiu jo. Tačiau remdamasis valdymo mokslo principais palauksiu palankų sąlygų“.

Kinų didikas, pasidabinęs šilko rūbais.

„Kinija tampa klasikine kapitalistine valstybe“, „Pagrindinis Azijos rinkų variklis neabejotinai yra Kinija“, „Kinijoje sukauptos didžiausios pasaulyje užsienio valiutos atsargos“, „Prognozuojama, kad 2010 m. Kinijos BVP augs apie 9,8 proc.“ – tokiomis ir panašiomis antraštėmis mirga pasaulio žiniasklaida šiais Naujosios depresijos laikais. Kas gi tai per šalis? Ir iš kur ji tokia? Jie pirmieji, atrodo, išrado paraką. Ir šilką verpt ėmė pirmi. O ar tai jiems išėjo į naudą? Pavartykime etnologo L.Gumiliovo užrašus. China

Ištraukos iš Levo Gumiliovo paskaitų rinkinio „Istorijos styga“.

II dalis. Nuo Cin (Qin) iki Šilko kelio.

Pasibaigus „Warring States“ periodui įsigalėjo Shang palikuonys, kurie sukūrė Cin (angl. Qin) dinastiją. Ir tai, matyt, neatsitiktinai. Ne vien tik etninės priežastys lėmė tokį rezultatą, bet ir gamtinės.

Reikalas toks, kad tuomet, kai dar Chuanche upės pakrantėse siūbavo vešlios girios, stepių vėjai neatnešdavo smėlio. Smėlio audros atsimušdavo į tuos miškus ir palei juos formavo kopas. Iškirtus miškus situacija Kinijoje keitėsi. Stepių vėjų nešamas smėlis ėmė teršti laukus, derliai mažėjo. Kaip sakoma, senovės Kinijoje prasidėjo ekonominė krizė. Ėmė trūkti vandens, mat smėlis užpustė mažesnius upelius. Ir štai tuomet Cin valdovai sugalvojo irigaciją. Ten kur Cin upė įteka į Vej jie pastatė užtvankas ir sukūrė dirbtinį vandens telkinį, iš kurio kanalais tiekdavo vandenį į laukus. Štai tuomet Cin valstybė ir suklestėjo. Pagausėjo derliai. Duonos, kaip sakoma, nebetrūko. O kai netrūksta maisto, juk galima ir armiją išlaikyti. Taigi Cin įveikė savo varžovus.

Tačiau vėjai vis pūtė, smėlio audros darė savo. Vandens saugyklos sekdavo, irigacija nebeveikdavo. Teko kinams eiti aukštyn upe ir vis naujas užtvankas statytis. Juolab, kad tuomet, Cin laikais, jie išrado geležinį kastuvą. Ir ėmė tuomet sparčiai kasti. Ir taip jie su tais vėjais kariavo iki pat XVI amžiaus. Europiečiai jau ir Ameriką atrado, lietuviai kryžiuočius prie Žalgirio sumušė, o kinai vis su stepių vėjais ir smėliu kovojo. Prancūzai Žaną D‘Arc sudegino, o kinai – vis su tuo smėliu. Ispanų didžioji Armada nugarmėjo į dugną, o jie vis dar su tuo smėliu… Na, ir galų gale jiems atsibodo. Spjovė į tą reikalą. Stepių vėjas įveikė kinus. Ir iki šių dienų stovi tos užtvankos kaip beprasmiškos kovos su gamta paminklai. China

Didžioji siena – beprasmybės simbolis

Kinijos suvienijimas atnešė dar vieną bėdą. Cin valdovas Cin Šichuandis (Cin Shi Huangdi, 259-210 m. pr. m. e.) pasiskelbė imperatoriumi ir nusprendė, kad praščiokai už tai jam privalo atidirbti. Taigi – visi turėjo dirbti kaip galima daugiau. O kad nesiblaškytų valdovas uždraudė visokiausius filosofinių, literatūrinių ir kitų knygų skaitymus. Kategoriškai. Ir tuomet knygas imta naikinti, deginti. Nepaliestos liko tik trijų temų knygos: apie agronomiją, apie meteorologiją ir būrimų knygos. Cin Šichuandis nusprendė, kad tokių žinių jo tautai pakaks. Visos kitos buvo griežtai uždraustos.

Muzikuojanti moteris

O žmonės, matot, dirba, dirba ir po darbų pašokt, padainuot nori. Kokią knygą pavartyt. Bet visa tai buvo draudžiama. Jei sugaudavo kokį knygų mylėtoją, skaitytoją, tai jam nukirsdavo galvą. O rašytojus – gyvus užkasdavo. Tiems, kurie vis dar po darbų laisvo laiko turėdavo imperatorius sugalvojo naujos veiklos – statyti Didžiąją kinų sieną. Kad nesišlaistytų kur be užsiėmimo, neslankiotų.

Jokios naudos iš tos Kinų sienos nebuvo. Saugoti ją teko nuo Liaodunio iki Tibeto, tūkstančius kilometrų. Tai buvo tiesiog neįmanoma. Tiek kariuomenės, tiek garnizonų juk neišstatysi. Na, po 10 kareivių išmėtysi per visą perimetrą, o vienoj kurioj vietoj atsibastys tūkstantis-kitas hunų, ir kas iš to. Sumuš hunai tą saujelę sargybos nusiaubs kraštą ir pasitrauks atgal. Kai atvyksi surinkęs kariuomenę prie tos sienos hunų jau ir pėdos bus ataušę. Taigi Didžiosios kinų sienos statyba buvo visai beprasmiškas projektas. Tačiau ji buvo pastatyta.

Valdovas ShiHuangdi Qin

Eunuchai užgrobia valdžią

Prie Cin Šichuandi kariuomenėje buvo įvesta žiauri geležinė disciplina. Įsakymus privalu vykdyti ir taškas. Jei ne, tai tuomet atsakomybė tenka ne tik dalinio vadui, bet ir visam daliniui, visiems kareiviams. Kolektyvinė atsakomybė, kaip sakoma. Dėl to Kinijos gyventojų skaičius ėmė sparčiai mažėti. Maždaug dviem trečdaliais sumažėjo tuomet. Baigėsi visa ši istorija tuo, kad galų gale pasimirė pats Cin Šichuandi, o jo vyresnėlį, kuris užėmė sostą, visokiom intrigom privertė nusižudyti. Eunuchai užgrobė valdžią.

O eunuchai tuo metu buvo labai gerbiami ir vertinami, nes jie sėdėdavo dvaruose, vesdavo apskaitą ir vykdė visą susirašinėjimą tarp dvarų. Koks normalus vyras sėdės ir skrebens plunksna? Eis pas mergas! O eunuchas niekur neis. Kur jam eit. Jis – sėdės ir rašys.

Kai tie eunuchai užėmė valdžią įvyko vienas labai svarbus epizodas nulėmęs ir visos imperijos likimą. Kartą vienam daliniui buvo įsakyta persidislokuoti. Pereiti iš vienos pozicijos į kitą ir ten užimti teritoriją. Kol jie keliavo patvino upės. Ir jie laiku nespėjo persidislokuoti. Pavėlavo. Taigi už įsakymo nevykdymą visi jie turėjo būt nužudyti. Objektyvių priežasčių tuomet nieks nežiūrėjo. Ir jie tada tarė: „Ech, jei jau mirt, tai – su muzika!“ Ir prasidėjo sukilimas.

Kol jie ten kilo, kol kariavo, tai ir kiti daliniai, atskiros gyvenvietės, kažkokie žunai, nusileidę iš kalnų, ir dar kažkokie kianai, iš Tibeto, visi sukilo prieš didžią imperiją. Centriniai valdžiai lojali kariuomenė ėmė pasidavinėti sukilėliams. Tiesa, juos taip pat gyvus užkasdavo į žemę. Taigi imperija subyrėjo ir prasidėjo kova tarp visokių ten vadukų. Galiausiai nugalėjo Liu Benas (Liu Bang, 247-195 pr. K.), buvęs valstietis. China

Tas Liu benas turėjo neblogą galvą. Pasikvietė jis tris inteligentus: vieną karo specialistą, vieną politiką ir dar vieną filosofą, išminčių. Štai tie ir sukūrė jam naują politinę programą. Gana paprastą: panaikinam visus iki tol galiojusius įstatymus, paliekam tik tris. Mirties bausmė skiriama trim atvejais: už vagystę, už žmogžudystę ir už valstybės išdavimą. Visi kiti nusižengimai – smulkmė. Tokiu būdu iškart sumažėjo nusikaltimų. Ir dar buvo paskelbta, kad mokesčiai mažinami, o visą vidaus prekybos monopoliją perima valstybė. Štai dabar kinų visuomenė, kurią anksčiau tik ujo ir ragino daugiau dirbti, pamatė, kad su jais jau kalbasi gražiuoju. Taigi visi perbėgo pas Liu Beną ir jį palaikė. Štai taip jis ir įkūrė Chan (Han) dinastiją, kuri buvo pati didžiausia, didesnė net už prieš tai buvusias. O ta dinastija išsilaikė beveik 500 metų iki 220 metų po Kristaus.

Atėjus Liu Benui gyventojų skaičius Kinijoje ėmė vėl augti. Atkuto amatai, žemdirbystė, mokslas. Sustiprėjo kariuomenė, į kurią buvo siunčiami nusikaltėliai ir ten jie turėjo atitarnauti. Atlikti bausmę, taip sakant. O tie niekšeliai gan neblogai kariavo, reikia pripažint. China

Utėlės, šilkas ir paslėpti lobiai

Taigi viskas suklestėjo. Tuomet kinai pastebėjo tokią vieną kirmėlę, kuri gyvena tūtos medžio lapuose ir ten veja savo tinklus. Iš tų šilkverpių kinai ėmė verpt siūlus, o iš jų aust nuostabią medžiagą. Ir gražu ir patogu, o svarbiausia – labai praktiška. Tokioj medžiagoj nesiveisia utėlės.

Tuo metu, kai visą pasaulį graužė utėlės kinai jau vaikščiojo pasidabinę šilkais ir vargo nematė. Turėti šilkinius marškinius buvo didelis džiaugsmas – ir madinga ir higieniška. Šilkas tapo lyg kokia valiuta, beveik kaip auksas. Juo atsiskaitydavo už kitas prekes. Bet tas džiaugsmas, kaip keista, virto kinams nauja bėda.

Taigi, pasižiūrėkim atidžiau. Apie Kiniją romėnai žinojo iš gandų. Kinai apie Romos imperiją – taip pat iš nuogirdų. Tarp šių dviejų imperijų buvo Parfija ir Kušanų valstybė Indijoje. Tarp jų dar buvo tokia Sogdiana. Tų kraštų pirkliai su savo karavanais keliaudavo į Kiniją ir iš ten tiekdavo šilką į vakarus, kur tą nuostabų audinį parduodavo už pasakiškus pinigus. Iš vakarų jie vėl veždavo visokias ten gėrybes. Bet vakarai negalėjo savo produkcija apmokėti to šilko kiekio koks buvo jo poreikis. O romėnės savo vyrų kaulydavo pirkti tik šilkinius aprėdus. Vyrai kaip ir nieko prieš, bet kiek reikia pakloti. Ir dar kam? Kažkokiems siriečiams. Iki Sirijos šilkas keliaudavo per Parfiją. Čia reikėjo mokėti muito mokesčius. Sogdiečiai dar prieš tai irgi nulupdavo savo dalį. O anksčiau ir dar kiti. Perpardavėjų tinklas nusidriekė tūkstančius kilometrų. Į Kiniją patekdavo tik nedidelė dalis to aukso, kurį už jį sumokėdavo romėnai arba graikai.

Na, bet šilko kinai audė pakankamai, o vakariečiai už jį neįstengė išsimokėti, nors poreikis buvo didelis. Taigi tie tarpininkai, sogdiečiai, kurie toliau perpardavinėjo kinų šilką ėmė įkalbinėti klajoklius hunus užpuldinėti Kiniją ir imti ten duokles šilku. Tą šilką jie iš klajoklių supirkdavo pigiau.

Hunai, beje, šaudė iš lankų puikiai. Jie kinus reketuodavo ir versdavo juos mainyti šilką į arklius arba avis. Jei ne – vis tiek atims. Ir taip kinai savo šilką atiduodavo pusvelčiui, o tie romėnai už jį mokėjo nerealius pinigus ir dar auksu. Taip ir įsisuko tų tarpininkų spekuliantų schema. Jie siurbė tiek kinus, tiek ir romėnus. Net susiformavo tam tikras tarptautinės prekybos stereotipas.

Didiko dvare

Kuo visa tai baigėsi? Kinijoje tuo metu pareigybės, jei jos nebuvo paveldimos, tai buvo perkamos. Valstybė pardavinėjo postus. O tos pareigybės dar ir, kaip čia pasakius, buvo parduodamos pagal pažintis, „pagal blatą“, sakant. Taigi kokia nors ten imperatorienė arba pusiau imperatorienė, favoritė pardavinėjo šiltas vieteles savo giminaičiams. O tie, pakliuvę į gubernatoriaus postą, ar kokią kitą geresnę vietą stengdavosi kompensuoti savo išlaidas. Dar ir sukaupti papildomai kažką reikėjo. Vaikams juk bus. O tarnyba – ne amžina. Pasikeis situacija ir baigta. Už piktnaudžiavimą Kinijoje tuomet bausdavo paprastai – nukirsdavo galvą ir konfiskuodavo turtą. Taigi pirkti dvarus, sodus, sklypus nebuvo prasmės. Pasikeis valdžia ir viską atims. Raštingumas tuomet jau buvo aukštumoje, tad skundus rašyt jie gerai mokėjo. Todėl valdininkai mieliau kaupė auksą, sukaupę jį kur užkasdavo, o apie lobį pasakydavo tik savo vaikams, kad tie, jei ką, neskurstų. Tačiau valdžioje sėdėjo irgi ne kvailiai. Jie puikiai žinojo savo tautiečius. Ir tuomet įvedė naują tvarką: išsiaiškinus piktnaudžiavimo atvejį baudžiamas ne tik kyšininkas, bet ir visa jo šeima. Tokiu būdu paslėpti lobiai ir prapuolė. Auksas iš šilko – taip pat. Iki šiol jų ten, matyt, prislapstyta nemažai. Štai tokiu būdu šilkas Kinijai nedavė jokios naudos (Ir kaip čia taip išėjo? Jau geriau būtų nieko nedarę. Nevargę. Čia kaip su tuo antikriziniu planu Lietuvoje šiais laikais). China

O kaip turėjo būti?

Įsivaizduokite, kad gyvenate ne šiais laikais, bet pirmame šimtmetyje po Kristaus. Eros pradžioje. Maždaug tais laikais apie kuriuos čia dabar kalbame. Gyvenat sau ir vadovaujatės nusistovėjusiais stereotipais. Apie ateitį galvojat.

Na kas gali įvykti. Roma jau net Bretanę užėmė. Partų karalystė klesti. Kinijos imperija išsiplėtė iki nematyto dydžio. Na, pasakysit, tose šalyse reikia įvesti tvarka ir viskas bus gerai. Legionieriams reikia nustatyt stabilią algą, baigt tą savivalę tarp civiliokų ir Romos imperija klestės. Juk ne veltui Roma dar vadinama Amžinuoju miestu. Partų valstybėje reiktų aristokratų teises kiek apribot ir viskas bus puiku. Šalis su nuostabiais menais, mokslu, architektūra.

Didžioji Kinija. Na, ten kol kas vis dar dalinasi valstybinius postus per pažintis, bet juk ir juos vienąkart prikirps. Pradės pareigas skirti protingiems, atsakingiems ir sąžiningiems. Štai pavyzdžiui tarp Konfucijaus pasekėjų kiek dorų ir išsilavinusių. Ir viskas ten susitvarkys.

Bet kas išties nutiko? Pasirodys, kad tie samprotavimai buvo klaidingi. Romos imperijos ir lotynų neliko. Taip pat ir partų. O Kinijoje kaip? Senojo kinų etnoso taip pat neberasit. Jį pakeitė mongolų-kinų-tangutų-tiurkų mišinys. Kurį dar vadino tabčiagais. Bet ir tas X amžiuje išnyko. Tuomet susiformavo naujas etnosas, kurį dabar vadiname Šiaurės kinų etnosu. Su kita religija, visai kita kalba ir kitais papročiais. Kinai tapo budistais, nors anksčiau tokiais nebuvo. O tas etnosas ir vėl pasirodė silpnas. Juos nurungė Tangutų karalystė ir Kidanų valstybė. Beje, nuo kidanų ir Kinijos pavadinimas yra kilęs. Kidanai, tai – senieji mongolai. X amžiuje jau iškilo ir neregėtai išplito naujas, mongolų etnosas. (Prisiminkim lietuvių kovas su mongolais totoriais).

Ir štai tuomet pasirodys, kad visa ta jūsų koncepcija, paremta moksliniais argumentais bei pagrįstomis prielaidomis buvo nieko verta. Visu šimtu procentu neteisinga. Paaiškės, kad jokios evoliucijos nėra. Tik senos sistemos suklestėjimas ir žlugimas. Ir naujos sistemos gimimas. Naujas pakilimas ir vėl žlugimas. Lyg stygų skambesys. China

Susiję straipsniai:
Drakono skrydis. Kinų etnogenezė (I d.)
Drakono skrydis. Mintis ir etnogenezė (III d.)

Daugiau L.Gumilevo tekstų galite atrasti ir nemokamame Google knygų aruode.