Turbūt girdėjote hipotezę apie tai, kad dinozaurai Žemėje išnyko po to, kai į mūsų planetą trenkėsi milžiniškas asteroidas. Mokslininkai perspėja, kad ir mus gali ištikti panašus likimas, nes Žemei vėl grasina pavojingai artėjantys asteroidai ir visa šluojantys saulės pliūpsniai.

Pavojingiausias iš jau žinomų Žemės link skriejančių asteroidų yra Apofis (Apophis Nr.99942). 2029 metų pavasarį kirtęs Mėnulio orbitą jis turėtų praskrieti šalia Žemės maždaug 30–40 tūkstančių kilometrų atstumu. Palyginimui reikėtų priminti, kad vidutinis atstumas nuo Žemės iki Mėnulio yra maždaug 384 tūkst. km, o mūsų planetos skersmuo siekia 12 700 km. Skriejantį geostacionaria orbita visai šalia Žemės asteroidą paveiks mūsų planetos gravitacijos jėga ir, labai tikėtina, kad jis sulėtins sukimąsi aplink savo ašį. Nuo asteroido galbūt atskils dalis uolienų. Dėl mūsų planetos traukos Apofis pakeis savo skrydžio orbitą ir yra didelė tikimybė, kad sugrįžęs 2036 metais jis visu smarkumu rėšis į Žemę. Tokio smūgio jėga gali prilygti 1 500 megatonų trotilo sprogimui. Tai gerokai stipresnis sprogimas už garsiojo Tunguskos meteorito, kuris paliko kraterį Sibire, o jo jėga prilygo tik 2–20 megatonų. Dar, palyginimui, galime prisiminti ir 1883 metais įvykusį Krakatau (Krakatoa) vulkano išsiveržimą, kurio jėga atitiko 200 megatonų trotilo sprogimui.

Taigi, Apofis trinktels kaip reikiant. Įdomu ar iki to laiko sulauksime kompensacijų už nurėžtas pensijas?

Grėsminga uola
Pirmą kartą apie grėsmingą asteroidą 2004MN4 imta kalbėti 2004 metais. Tuomet jis buvo atrastas ir pakrikštytas senovės egiptiečių dievo Apepo (Apophis) vardu. Anot mitų, milžiniškos gyvatės pavidalo dievas-griovėjas Apepas gyvena požeminiame Duato pasaulyje ir siekia sunaikinti Saulę.

Skirtingais skaičiavimais spėjama, kad Apofis yra nuo 270 iki 390 metrų ilgio ir sveria apie 260 mln. tonų. Tikimybė, kad jis susidurs su žeme 2029 metų balandžio 13 d. (beje, tai bus penktadienis) lygi 1 prie 37.

Tačiau matematinė, statistinė tikimybė – dar ne draudimo polisas. Prisiminkime kas buvo kalbama, kai 2002 metų liepos 1 dieną Šveicarijos padangėje virš Bodensee ežero susidūrė rusų Ту-154 ir amerikiečių Boeing-757 lėktuvai. Ekspertai tuomet kalbėjo, kad tokio susidūrimo ore tikimybė buvo lygi dviejų musių susidūrimui greitkelyje iš Ženevos į Ciurichą. Arba prisiminkite praeitų metų (2009 m.) vasario 10 dienos įvykius, kuomet virš Sibiro platybių 790 kilometrų aukštyje susidūrė du dirbtiniai Žemės palydovai – rusų Kosmos2251 ir amerikiečių Iridium33. Net patys akyliausi kosminio eismo specialistai tuomet negalėjo numatyti šios avarijos. Jos tikimybė buvo tokia menka, kad niekas apie tai net nepagalvojo. Ir vis dėlto tai nutiko.

Grįžkime prie grėsmingojo Apofio asteroido. Jo smūgio į Žemę jėga gali siekti 1,5 gigatonos. Tokią jėga sukurtų 3000 kg į kubinį metrą tankio asteroidas įlėkęs į atmosferą 12,6 kilometrų per valandą greičiu. Taigi, rizika – didelė. O ant kortos juk pastatyta viskas: nuo labas rytas iki labanakt. Tik akimirka ir jau nieko gali nelikti.

Nuosprendis Apofiui
Kosmines programas vykdančios valstybės iki 2017 metų rengiasi paskelbti nuosprendį šiam asteroidui. Ar jis bus susprogdintas, ar bus mėginama pakeisti jo skrydžio orbitą, dar nenuspręsta. Tokiam sprendimui priimti trūksta duomenų apie Apofio sudėtį, tikslias jo koordinates ir skrydžio trajektoriją.

Pirmus detalesnius duomenis apie asteroidus ir jų sudėtį gausime tuomet, kai į Žemę sugrįš japonų kosminis zondas „Hayabusa“. Šis skraidantis aparatas Žemę turėtų pasiekti šiemet ir numesti mums kapsulę su asteroido Itokava grunto pavyzdžiais. 2005 metais „Hayabusa“ zondui pirmam pavyko nutūpti ant asteroido paviršiaus, paimti kosminio kūno grunto pavyzdžių ir pakilti nuo jo skrydžiui namo. „Hayabusa“ zondo pargabenti pavyzdžiai ir amerikiečių aparato „NEAR-Shoemaker“ anksčiau atlikti Eroso asteroido tyrinėjimai suteiks nemažai naudingos informacijos prieš apsisprendžiant, ką daryti su grėsminguoju Apofiu. Naujų žinių ir patirties tikimasi ir iš europiečių kosminio laivo „Rosetta“ misijos į Čiumovo-Gerasimenkos kometą, ant kurios 2014 metų lapkričio mėnesį „Rosetta“ ketina nuleisti tyrimų modulį.

Asteroidų medžiotojas
Tačiau tokios informacijos vargu ar pakaks ir Apofio link teks paleisti specialų tyrimų zondą. 2008 metais buvo paskelbta, kad Apofio tyrimo zondą konstruos „SpaceWorks Engineering“ ir „SpaceDev“ kompanijos, nes jų pasiūlytas projektas laimėjo „Planetary Society“ skelbtą konkursą „Apophis Mission“. Kada bus paleistas šis zondas, dar neaišku, tačiau jis jau turi pavadinimą „Foresight Encounter Spacecraft“ ir detalų veiksmų planą.

Įžvalgi misija
„SpaceWorks Engineering“ ir „SpaceDev“ kompanijų suprojektuotas aparatas „Foresight“ turėtų atlikti kelias užduotis. Šiame erdvėlaivyje bus sumontuota kamera, lazerinis altimetras, ryšio sistema ir bene svarbiausias prietaisas – radijo švyturys.

„Foresight“ buvo planuojama paleisti 2012 metų gegužę, o prie Apofio jis turėtų priartėti 2013-ių kovą. Atsidūręs šalia asteroido aparatas imtų dreifuoti ir tyrinėti kosminės uolos paviršių ir jo sudėtį. Mėnesį pasitrynęs greta asteroido zondas atitoltų nuo jo per porą kilometrų ir taip skrietų paskui jį beveik metus. Šios palydos tikslas – tiksliai nustatyti Apofio orbitą. O ją apskaičiuoti padėtų zonde sumontuotas radijo švyturys. Visa ši misija, projekto autorių skaičiavimais, kainuos tik 137 mln. JAV dolerių.

„Foresight“ jau laimėjo „Apophis Mission“ konkursą ir šio projekto kūrėjams buvo apmokėtos projekto rengimo išlaidos. Tačiau „SpaceWorks Engineering“ ir „SpaceDev“ kompanijų planas nevienintelis ir nebūtinai jis bus įgyvendinamas. „Planetary Society“ konkursui iš viso buvo pateikti 37 projektai. Be „Foresight“ aparato, gerai įvertinti ir ispanų kompanijos „Deimos Space“ aparato „A-Track“ projektas bei Europos Kosminės Agentūros EADS ir „Astrium“ bendras projektas „Apophis Explorer“.

Sunaikinimo planai
2007 metais NASA tyrimų centre „Marshall Space Flight Center“ buvo pristatytas Apofio sunaikinimo planas. Pasitelkę raketą-kėlėją „Ares V“, kuri dalyvaus ir statant bazę Mėnulyje, amerikiečiai ketina paleisti į kosmosą aparatą su branduoliniais ginklais. Iškeltas į kosminę orbitą ir atsiskyręs nuo raketos-kėlėjos šis kosminis aparatas išskleis saulės baterijas, įjungs variklius ir nuskries asteroido link. Aparato krovinių skyriuje – grėsmingas ginklas: šešios po 1,5 tonos sveriančios bombos, užtaisytos 1,2 megatonų branduolinėmis galvutėmis, pasiruošusiomis trinktelti tam Apofiui iš peties.

Priartėjęs prie asteroido aparatas atidarys krovinių skyrių iš kurio kas valandą bus paleista po vieną bombą. Šios bombos-medžiotojos, aprūpintos savais varikliais, kameromis ir lidarais (infraraudonaisiais lazeriais radarais), paeiliui priskries prie asteroido ir likus maždaug 130 metrų iki jo paviršiaus susprogs. Tokios serijos sprogimų turėtų pakakti asteroido judėjimo krypčiai pakeisti. O rentgeno ir gama spinduliai ir neutronai po sprogimo dalį asteroido paviršiaus pavers plazma.

Asteroido sprogdinimo projektų yra pasiūliusi ne tik NASA. Privatus fondas „B612 Foundation“ ir jo inžinieriai bei astronomai pasišovė iki 2015 metų išmokyti žmoniją numušinėti asteroidus taip kaip tai daroma su kankorėžiais ant medžio. Šio fondo iniciatyvos ir paskatino NASA agentūrą atkreipti dėmesį į asteroidų ir kometų keliamą grėsmę.
Be sprogdinimų, NASA specialistai svarsto ir kitus Apofio nukenksminimo būdus. Pavyzdžiui, trenkti į asteroidą kosminiu buldozeriu (panašiai kaip „Deep Impact“ misijoje) ir taip pakeisti jo skrydžio trajektoriją. Arba nusiųsti prie asteroido išlankstomą 100 metrų skersmens parabolinį veidrodį, kuris čirškintų asteroido šoną tol, kol tas imtų muistytis. Garai nuo įkaitusio paviršiaus veiktų tarsi reaktyvinis variklis ir pakeistų asteroido kryptį.

Visi projektai atrodo daugiau ar mažiau patrauklūs ir efektyvūs, tačiau mokslininkai svarsto, kad norint priimti teisingiausią ir efektyviausią sprendimą pirma reikia pasiųsti astronautus, kurie išsilaipintų Apofyje, įvertintų situaciją ir galbūt ten nuveiktų kažką naudingo.

Žvalgai iš Žemės
Visus mums pavojingai skriejančius dangaus kūnus stebintys „Near Earth Object“ (NEO) programos organizatoriai jau parengė išsilaipinimo ant asteroido planą, o jam įgyvendinti nereikia jokių naujų agregatų. Visi tokiai misijai reikalingi įrenginiai jau sukurti, mat pasitelkus juos rengiamasi kolonizuoti Mėnulį. Astronautų nusiuntimas į asteroidą, daugelio mokslininkų nuomone, yra labai realus.

Tačiau NASA astronautai Edvardas Lu (Edward Lu) ir Stenlis Lavas (Stanley Love) įsitikinę, kad nusileidimas ant asteroido nebūtinas. Pasak jų, mėginimai nusileidus ant asteroido ten sumontuoti specialius variklius, kurie pakreiptų asteroidą skrieti kitu keliu, yra per daug sudėtingi. Asteroido gravitacinė jėga labai silpna ir varikliai gali atitrūkti. Bandymai pragręžti asteroidą ir patikimiau pritvirtinti variklius, anot jų, taip pat užduotis rizikinga.

Edvardas Lu ir Stenlis Lavas grėsmingąjį asteroidą siūlo nuvilioti pasitelkus gravitacinį traktorių. Atskriejęs prie asteroido toks 20 tonų sveriantis kosminis aparatas įjungtų savo variklius ir, panaudodamas gravitacinę jėgą, iš lėto temptų asteroidą šonan. Per metus kosminis traktorius galėtų pakeisti asteroido orbitą taip, kad jis nebekeltų grėsmės Žemei.

Robotai-medžiotojai
Dar fantastiškesnį asteroido nukenksminimo būdą siūlo „SpaceWorks Engineering“ kompanija. Ji suprojektavo skraidančius robotus-graužikus, kurie primena kai kurias filmo „Matrica“ scenas.

„SpaceWorks Engineering“ idėja maždaug tokia: pagaminti armiją robotų, pavadintų MADMEN (Modular Asteroid Deflection Mission Ejector Node), ir pasiųsti juos prie asteroido. Apspitę pavojingąjį Apofisą jie nutūptų ant jo paviršiaus ir įsigręžtų į gruntą. Tokių robotų turėtų būti pakankamai daug ir jie turėtų aplipti asteroidą iš visų pusių. Vėliau koordinuotai ir paeiliui šie robotai įjungtų savo variklius ir pamėgintų išstumti asteroidą iš pavojingos orbitos. Kadangi asteroidas skrieja besisukdamas aplink savo ašį, tai robotų veiksmai turėtų būti labai kruopščiai koordinuoti, cikliški ir ritmingi.

Kosminis bilijardas
O štai Prancūzijos kosminių tyrimų centro (CNES) bendradarbiai Didjė Masonė (Didier Massonnet) ir Benua Meisinjakas (Benoit Meyssignac) pasiūlė sužaisti net kosminį bilijardą. Taip, tai tikrai tinkamas pavadinimas jų projektui, nes prancūzai pasišovė tarpusavyje sudaužti du asteroidus.

Žurnale „Acta Astronautica“ aprašytasis prancūzų planas maždaug toks: specialiu kosminiu laivu-robotu sugauti nediduką asteroidą nutempti jį ir pastatyti skersai Apofio kelio. Tai turėtų būti maždaug už 1,5 mln. kilometrų nuo mūsų planetos, kad Žemės ir Saulės traukos jėgos būtų subalansuotos. Atskriejantis Apofis atsitrenktų į kliūtį ir pakeistų judėjimo kryptį. Nesigilinant į technines detales šis planas atrodo gan paprastas, tačiau amerikiečių mokslininkai jau pavadino jį perdėm fantastišku ir tinkančiu nebent Holivudui, bet ne NASA.

Saulė – žudikė
Išties mūsų išradingumui ribų nėra. Tačiau grėsmės realios. Ir jos ne už kalnų. Vis dar neišsprendus tolimos Apofio bėdos jau už poros metų laukia dar viena reali grėsmė. Tai – didžiulės Saulės audros, kurių laukiama 2012 metais.

Amerikiečiai jau deda į kelnes dėl to, kad bus padaryta milžiniška žala visai mūsų planetoje veikiančiai elektros tiekimo sistemai ir kitoms modernioms technologijoms. Baiminamasi, kad Žemė po Saulės audrų atakos bus nublokšta 150 metų atgal, į tuos laikus, kai 19-ojo amžiaus pabaigoje siautėjo panašios kosminės stichijos. Tik tuomet buvome kur kas mažiau priklausomi nuo elektronikos ir energetikos.

Atrodo, pačirškins kaip reikiant…

Ne tik Majai ir jų kalendorius pranašauja kažką ekstremalaus. Apie tai užsimenama ir Nostradamuso pranašystėse. Hmmm… gaila, kad ten nieko nekalbama apie tai, kada kompensuos Lietuvoje dėl krizės nurėžtas pensijas. Na, ir kada pagaliau už šildymą mokėsime mažiau?

Šiandien astronomai nuolatos stebi Žemės apylinkes. Taigi, panikuoti, gal būt, ir neverta. Jei Jums vis dėlto neramu, tai galite karts nuo karto užmesti akį į NASA NEO tinklalapį. Jame kasdien pranešama apie asteroidus ir jų dislokacijos vietą. Artimiausiu metu, rodos, Armagedono nebus. O dėl Saulės grėsmių mokslininkai, matyt, taip pat pasiūlys savo sprendimą. Juolab, kad šiemet pakilo kosminis aparatas stebėsiantis pokyčius Saulėje.

Mažųjų šunų veislės itin patrauklios ir paklausios. Apie tai Lietuvoje net rašomi magistriniai darbai . Jie tokie mieli. Maži ir draugiški. Konformistai. Prisitaikę prie patogių rankinukų.

Na, ir iš kur gi jie tokie pupuliukai atsirado?

JAV universitetų genetikai ištyrė mažųjų šunų veislių geneaologiją ir tame geneologiniame medyje aptiko įdomių smulkmenų.

Viso buvo tirtos 23 veislės šunų, kurių svoris neviršyja 9 kilogramų. O esminis tyrimo objektas buvo  IGF1 genas . Būtent šio geno mutacija ir lemia keturkojų ūgį.

Mokslininkai įniko į šio geno evoliuciją, ieškojo vilkų ir kitų laukinių šunų (Canidae) genomų sąsajų. Tuomet ir paaiškėjo, kad mažieji šunęs kilę iš Artimųjų Rytų vilko protėvio – pačio mažiausio iš visų pasaulio vilkų. Taigi, Irano ir Irako vilkų palikuonys dabar puoselėjami sofistikuotų damų rankinėse.

Viena iš tyrimo dalyvių Melissa Gray teigia, kad būtent mažieji Artimųjų Rytų vilkai yra šiuolaikinių mielųjų rankinių gyventojų protėviai. Tokių mažylių jaukinimas vyko prieš 12 tūkstančių metų. O šiaip jau, visi naminiai gyvūnai ir gyvuliai, pasirodo, prijaukinti gerokai numetė svorio.

http://books.google.com

Google elektroninė biblioteka. Rekomenduoju. Patogu, pigu ir greita. Tik gal kiek neįprasta.

Gal būt tos kalbos apie visuotinį klimato atšilimą ir jo padarinius išties yra sureikšmintos ir kiek perdėtos. Tačiau faktas – akivaizdus. Atšilimas keičia mūsų požiūrį į metų laikus. Keičia ne tik požiūrį ar savijautą, bet ir tam tikrus nusistovejusius dalykus.

Aptikau straipsnį Les Echos leidinyje apie tai, kaip klimato pokyčiai gali koreguoti transporto srautus ir įtakoti logistikos verslą.

Šiaurės ašigalyje ledynai tirpsta sparčiau nei buvo tikėtasi. Jau manoma, kad apie 2030-uosius metus Arktyje vasarą nebeliks ledynų. Iki 2015 metų, spėjama, Arktyje atsiras šiaurinis jūrų kelias, sujungsiantis Aziją ir Europą. Tai leis sutrumpinti krovinių iš Azijos į Europą gabenimą net dviem savaitėm.

Be to, atsiradus šiauriniam jūrų keliui Sueco kanalas nebebus toks svarbus ir juo plauks vis mažiau laivų. Tokiu būdu, Egiptas neteks pagrindinio savo pajamų šaltinio, o kiniškų prekių konkurencingumas išaugs. Ekspertai būgštauja, kad būtent „naujasis Šilko kelias“, o ne papildomi naftos bareliai ar kitos Arkties gėrybės gali sukelti naujų konfliktų.

Sugalvosite vairuoti automobilį, autobusą ar traktorių – teks praeiti panašias procedūras . Tas pats ir su traukiniais, lėktuvais ar kateriais… Net ir su maitinimu. Jei norite penėt miestelėnus, tai kavinės verslui pradėti būtinai reikalingos kelios licencijos ir dar leidimai. Norėsite ginti žmones – prireiks advokato licencijos. Užsimanysite pardavinėt savo išaugintus pomidorus – vėl reiks leidimo. Sugalvosite svaidyt rutulius. Teks gauti Lietuvos petankės federacijos licenciją. Taip jau surėdyta. Juk šios veiklos išties reikšmingos ir atsakingos. Svarbios visai bendruomenei, kurioje gyvename. Jei staiga koks žioplys ims ir be licencijos pradės svaidyt petankes kur papuolė… Patys pagalvokite. Kas tuomet bus? Kažkokia savivalė.

Tačiau jei sugalvosite pavairuot valstybę, jums valstybės vairuotojo teisių arba licencijos neprireiks. Pakaks turėti partinį bilietą arba tapti kurios nors televizijos populiariu klounu. Štai tiek. Hmm… Netvarka. Reiktų licencijuot šią veiklą.

Vakar suradau bendraminčių. Tai toks Borisas Jelnikovas iš filmo „Kad ir kas benutiktų/Whatever Works“. Jis dar pasiūlė licencijuot ir vaikų gimdymą. Pritariu. Ar gerai kai dabar jie gimdomi bet kur, bet kaip ir bet kokiu tikslu. Kartais ir visai be jokio tikslo. Reiktų pirmiausia gaut gimdymo teises, o jau po to – prašom, gimdykit į valias.

Borisas Jelnikovas iš kino filmo „Whatever Works“ moko vaikus žaisti šachmatais ir tvirtina, kad vaikų gimdymui reiktų įvesti licencijas.

Eisim, matyt, su tuo Nobelio premijos vertu protu rašyti projekto konkursui „Padovanok Lietuvai viziją“. Juk pasiduot skandinavams ne geriausia išeitis. Jau žinau. Pradėsime savo planą ištrauka iš Antuano Egziuperi (Antoine de Saint-Exupery) knygos. Mažojo princo dialogu su karalium.

„Sukaupęs drąsą mažasis princas paprašė karalių malonės:

-Aš norėčiau pažiūrėt į saulėlydį… Suteikite man malonumą… Įsakykite saulei leistis…

-Jei aš įsakysiu kokiam generolui skraidyt nuo vieno žiedo prie kito kaip drugeliui ar parašyti tragediją, ar pasiversti jūros paukščiu ir jeigu generolas neįvykdys mano įsakymo, tada katras iš mudviejų bus kaltas – jis ar aš?- paklausė karalius.

-Jūs,- tvirtai atsakė princas.

-Teisybė,- pritarė jam karalius. – Kiekvieną reikia prašyti to, ką jis gali. Pirmiausia valdžia turi būti protinga. Aš turiu reikalauti klusnumo, jei mano įsakymai protingi.

-O kaip mano saulėlydis?- priminė mažasis princas, kuris niekada nepamiršdavo ko klausęs.

-Tu gausi savo saulėlydį. Aš pareikalausiu jo. Tačiau remdamasis valdymo mokslo principais palauksiu palankų sąlygų“.

Mažiau šiukšlių – daugiau energijos

Kompanijos IST Energy įrenginys Green Energy Machine (GEM) viso labo tik jūrinio konteinerio dydžio, tačiau gali pagaminti šiluminės energijos net 20.000 kv. metrų ploto būstui. Jis buitines ir biurų atliekas perdirba į dujas, kurios vėliau varo dujinį variklį, o šis suka generatorių. 850.000 USD kainuojantis įrenginys gali per parą perdirbti tris tonas atliekų. IST Energy specialistai teigia, kad GEM gali pagaminti apie 40 kilovatų elektros energijos bei 187 kilovatus šiluminės energijos ir įrenginys atsiperka per tris metus. Koks būtų atsipirkimas Lietuvoje sunku pasakyti.
Green Energy Machine, beje, tai ne vien fantazijos ar projektai. Tai – veikiantis ir jau sėkmingai dirbantis įrenginys. Kita vertus skeptikai pastebi, kad GEM yra tik paprasčiausias dujinis generatorius, gaminantis CO iš angliavandenilio. Susmulkintos atliekos keliauja į katilą kur dėl deguonies trūkumo atsiranda generatoriaus dujos – CO, H2 ir pan. Tačiau tokie agregatai dar turi nemažai trūkumų. Atliekos turi būti vienalytės, o jei jos nerūšiuojamos? Kaip tuomet? Atliekų drėgnumas, dioksinų išmetimas, proceso netolygumas ir t.t. Taigi – problemų dar apstu.

Lankstus robotas

Kita sritis, kuri anot žurnalo „Popular Mechanics“ atneš nemažai permainų yra robotų pramonė. Lankstūs robotai. Tai ne fantazijos iš „Matricos“ filmo, bet realybė. Naftos kompanijos jau naudoja tokius. Jie šliaužioja vamzdynais ieškodami korozijos židinių. Panašiems tikslams jau kuriamas robotizuotas mechanizmas, kuris galėtų keliauti miestų vamzdynais ir vykdyti įvairiausias užduotis. Kanadiečių kompanijos SpringBoard West Innovations robotas Regina Pipe Crawler (RPC) jau pagamintas, išbandytas ir pasirengęs darbui. RPC yra valdomas nuotoliniu būdu ir gali keliauti išsirangiusiais vamzdynais tarsi kirminas. Mažiausias vamzdžio diametras – 15 cm. Robotui nebaisus ir vamzdynuose esantis slėgis.

Bendraujantys automobiliai

GM, Volkswagen ir kelios kitos automobilių kompanijos nusprendė išmokyti automobilius bendrauti tarpusavyje. Ryšio sistema V2V (Vehicle-to-Vehicle) leis prasilenkiantiems automobiliams perspėti vienas kitą apie kelio defektus, plikledį, kamščius ar netikėtą kliūtį. Tokia informacija pasirodys prietaisų skydelyje arba ant priekinio automobilio stiko. JAV ir Vokietijoje jau atlikti V2V sistemos bandymai. Dabar liko gamintojams tik susitarti dėl vieningo standarto, kuriuo būtų užtikrintas toks ryšys.

Duomenų teleportacija

Vargu bau ar kada pavyks teleportuoti žmones tarpžvaigždinėse kelionėse. Na ir kas pagaliau sutiktų būt išardytas į atomų rinkinį, kai po to nėra jokių garantijų, kad pavyks juos sudėlioti vėl ta pačia tvarka. Tačiau teleportuoti duomenis, artodo, yra kur kas lengviau. Merilendo universiteto mokslininkai (JAV) be vargo teleportuoja duomenis sinchroniškai perjungdami kvantines dviejų atomų būsenas kai šie yra metro atstumu vienas nuo kito. Tai gana didelis pasiekimas kuriant ateities kvantinius kompiuterius. Pats principas jau išbandytas. Toliau – praktiniai užsiėmimai.

Žmogus – mašina

Kam reikalingas valdymo pultelis, jei prabangus procesorius įmontuotas tiesiog jums tarpuausyje. Vienas iš Diuiko universiteto Neuroinžinerijos centro vadovų Miguel Nicolelis pademonstravo, kad beždžionės gali valdyti robotą vien minčių pastangomis. Dabar jis eksperimentuoja su gryždamuoju ryšiu. Mokslininkas tvirtina, kad ateityje žmonių smegenys gebės savarankiškai interpretuoti duomenis, gaunamus iš magnetinių arba infraraudonųjų daviklių. Turėtų atsirasti nauji dirbtiniai pojūčių organai.

Kraujosrūvas stabdys ultragarsu

Deep Bleeder Acoustic Coagulation, DBAC aparatas buvo kuriamas Pentagono agentūros DARPA lėšomis. Manoma, kad toks prietaisas sugebės aptikti žmogaus organizme vidines kraujosrūvas ir jas sustabdyti ultragarso bangomis nepažeidžiant aplinkinių audinių. Tokio aparato prototipą planuojama sukonstruoti per artimiausius du metus.

Daugiau techninių idėjų, į kurias siūlo atkreipti dėmesį „Popular Mechanics“, rasite čia.

Antra ir trečia įtakingiausiųjų vietomis, pagal Forbes, šiemet ir vėl pasidalino Kraft Foods bei Daniels Midland kompanijų vadovės. Į dešimtuką pateko ir 55 metų amžiaus televizijos vedėja Oprah Winfrey ir paieškos sistemos Yahoo direktorė Ellen Kullman. Daugiausiai uždirbanti iš įtakingiausiųjų yra Oracle vadovė Safra Catz (42,4 mln. USD metinių pajamų).

Praktiškai visos įtakingiausios verslininkės yra maždaug 50 metų amžiaus. Jauniausios yra 34 metų amžiaus Marissa Mayer (44 vieta reitinge) iš Google kompanijos ir 39 metų amžiaus Meredith Whitney (39 vieta), įkūrusi Meredith Whitney Advisory Group.

Jauniausios tarp įtakingiausių (ir dar blondinės):

Teniso raketė atsirado tik XV a., kai 1427 m. į Paryžių atvyko 28-erių metų moteris vardu Margo, kuri puikiai mokėjo mušti ir atmušti kamuoliukus. Ji žaidė medine rakete, aptraukta pergamentu. Tik XVIII a. raketė įgavo dabartinę formą – 18 išilginių ir 33 skersines stygas.

Kodėl garsiausios pasaulio tenisininkės žaisdamos „Wimbledon“ ar kuriame kitame turnyre rėkia tarsi gimdytų arba keikiasi lyg kokie vežikai? „The Daily Mail“ žurnalistė Julie Welch tvirtina, kad anksčiau stebėti moterų tenisą buvo nuobodu, o dabar dar ir bjauru. Hmm… O man patinka.
Na, bet J.Welch tikina, kad garsiosios seserys Venus ir Serena Williams arba Monica Seles ar Maria Sharapova išties galėtų būti kiek santūresnės. Jos dabar rėkia lyg skerdžiamos, pokši, pūkši, aimanuoja. Net ir jaunoji tenisininkių karta užsikrėtė šia liga. Štai šešiolikmetė portugalė Michelle Larcher de Brito „French Open“ turnyre taip triukšmavo, kad ją nušvilpė net žiūrovai. O jos priešininkė dėl to pasiskundė organizatoriams.

Decibelai, atrodo, kol kas yra vienintelė vieta, kurioje moterys tenisininkės gerokai lenkia tenisą žaidžiančius vyrus. Trūkstamą ištvermę ir fizinį pasirengimą jos kompensuoja savo gerkle. Štai seserys Williams drebina orą ne prasčiau už triukšmingiausią žoliapjovę (apie 85-90 decibelai). Maria Sharapova dažnai pasiekia ir 100 decibelų barjerą. Tokį triukšmą po langais paprastai sukelia gaudžiantys motociklininkai. O asmeninis Michelle Larcher de Brito rekordas – 109 decibelai. Dar dešimt decibelų ir bus pasiektas kylančio reaktyvinio lėktuvo garsas.

Anot „The Daily Mail“, jei klausytume moterų teniso rungtynių per radiją ar televiziją kartais gali pasirodyti, kad įsijungėme pornokanalą.
Beje, Tarptautinė teniso federacija jau svarsto galimybę drausti šūksnius, riksmus ir keiksmus teniso kortuose lygiai taip pat kaip dabar draudžiama nepadoriai rengtis arba įžeidinėti varžovą.

Lietuvoje pirmoji teniso aikštelė buvo įrengta apie 1900 metus. Astravo dvare, grafo Tiškevičiaus pageidavimu. Po keleto metų teniso aikštelių atsirado dar keliuose dvaruose. Tačiau tik 1919 metais Kaune buvo atidaryta pirmoji teniso sekcija.

Visąlaik galvojau, kad putliausios moteriškės renkasi Kalvarijų turguje mėsos gaminių paviljone. Pasirodo – ne. „Institut nationale d’études démographiques“ atliktas „Eurobarometer 59.0“ tyrimas parodė, kad didžiausią vidutinį masės indeksą senajame žemyne turi Jungtinės karalystės gyventojos. Jos pagal šį rodiklį netgi lenkia savo vyrukus. Prancūzijos mokslininkų tyrimas truko net penkis metus (http://www.ined.fr/fr/ressources_documentation/publications/pop_soc/bdd/publication/1456/), o savo išvadas jie rengė skaičiuodami kūno masės indeksą (http://en.wikipedia.org/wiki/Body_Mass_Index).

Tarptautinės sveikatos organizacijos (WHO) duomenimis, nuo 18 iki 65 metų amžiaus žmogaus normalus masės indeksas gali svyruoti nuo 18,5 iki 25. Jei indeksas mažesnis, tai svoris per mažas, o jei jis didesnis už 30, tai jau – nutukimas. Prancūzų tyrimas parodė, kad bričių vidutinis kūno masės indeksas yra didžiausias Europoje (26,2). O „riebiausi“ vyrukai gyvena Graikijoje ir Suomijoje.

Pačios dailiausios pasirodo yra prancūzės ir italės. O kodėl ne lietuvės? A… juk tyrimą prancūzai darė.

Dar to tyrimo metu paaiškėjo, kad net 45 procentai europiečių yra nepatenkinti savo svoriu (40 proc. norėtų sulieknėti, o 5 proc. šiek tiek pastorėti). Labiausiai dėl to susirūpinusios yra moterys. O vyrukams, atrodo, tai ne itin svarbu. Be to, pasirodo, kad moterims yra sunkiau kovoti su antsvoriu, nei vyrams, mat jų priklausomybė nuo socialinių tinklų yra didesnė. Be to, paprastai, jos kur kas komunikabilesnės už vyrukus. Na tai galima pastebėti ir be jokių tyrimu. Plepėt jos tikrai mėgsta.

Aha, tai štai kur reikia vežti Švenčionėlių vaistažolių fabriko liekninamąsias arbatas.