Šunis ir kates dažnai pavadiname geriausiais mūsų draugais. Naujausi archeologų atradimai perša mintį, jog geriausiu žmogaus draugu kažkadais buvo lapė.

Senais, senais laikais, maždaug prieš 16-14 tūkstančio metų, kuomet buvo prijaukinti pirmieji šunys, su jais dėl artimos draugystės su Homo Sapiens konkuravo rudosios lapės. Taip teigia University of Cambridge ir University of Toronto archeologai bei antropologai, kurie Jordanijoje aptiko unikalią ir labai seną kapavietę. Kapavietėje greta žmogaus palaidota rudoji lapė. Toks palaidojimas liudija labai artimą emocinį ryšį tarp žmogaus ir lapės. Negana to, archeologai spėja, kad senieji žmonės po kurio laiko kapą atkasė ir lapę kartu su jos šeimininku perlaidojo kitoje vietoje. Perlaidojant į kitą kapą buvo pernešti ir žmogaus ir lapės kaulai. Tai rodo, kad gentainiams buvo žinoma bei suprantama žmogaus draugystė su lape. Tyrinėtojai spėja, kad lapė galėjo būt prijaukinta ir gyveno kartu su žmogumi kaip naminis gyvūnas.

Visoje šioje istorijoje bene svarbiausias dalykas yra tas, kad lapės ir žmogaus bendras kapas datuojamas 14,5 tūkstančiu metų prieš Kristų. Tai yra net 4000 metų seniau už mums žinomą seniausią bendrą žmogaus ir šuns kapavietę – teigiama mokslininkų pranešime.

Kapavietėse skirtingi žmogaus kaulai pažymėti ruda, tamsiai ruda, oranžine ir raudona spalva, o lapės kaulai - geltona spalva

Senųjų kapaviečių ir įkapių tyrinėjimai atskleidžia žemės ūkio veiklos atsiradimo tradicijas neolito laikotarpiu. Manoma, kad lapės buvo pirmieji prijaukinti gyvūnai, tačiau vėliau jie užleido vietą šunims. Su Jordanijoje aptiktos kapavietės tyrimais išsamiau galie susipažinti PLoS ONE straipsnyje.

Kino juosta apie keistą draugystę: „Mergaitė ir lapė“ (The Fox & the Child / Le Renard et l’enfant)

Šiandien ryte išvažiuojant iš savo Noragiškių gatvės man iš paskos prabangiais vyriausybiniais švyturėliais pasidabinęs automobilis garsiniu signalu davė suprasti, kad aš privalau pasitraukti į kelkraštį, išlipti iš automobilio, nusiimti kepurę ir žemai nusilenkti. I.Degutienė važiuoja. Tokie tat įžūlūs šiais laikais Noragiškių gatvės naujakuriai. Geriau jau jie gyventų už spygliuotų vielų kur nors Turniškėse.

Nestojau. Nepasitraukiau. Prisiminiau pradėtą skaityti Jack Weatherford knygą „Genghis Khan and the making of the Modern World“. Tai – knyga, kurią amerikietis autorius skyrė visiems jauniems mongolams, kad jie nepamirštų tų istorikų, kurie skyrė savo gyvenimą tam, kad išsaugotų jų orumą.

Prisipažinsiu, visuomet apie mongolus buvau ne kokios nuomonės. Tai – barbarai, žudikai, prievartautojai, griovėjai ir panašiai. Toks stereotipas, kurį apie didžiausią pasaulyje imperiją sukūrusius klajoklius ir jų gebėjimą kariauti dviem frontais keliuose kontinentuose dar iki WWII sukūrė nukentėjusieji. J.Weatherford, atrodo, ėmė keisti mano nuomonę apie Čingischaną ir mongolų imperiją.

Pateiksiu keletą šios knygos nuotrupų.

.

Per dvidešimt penkerius metus mongolų armija užkariavo daugiau karalysčių ir tautų nei Romos imperija per keturis šimtus metų.

Tryliktame amžiuje Čingischanas su sūnumis ir anūkais užvaldė tankiausiai apgyvendintas pasaulio šalis. Visais parametrais, ar tai būtų užkariautos teritorijos plotas ar užkariautų šalių skaičius ar imperijos gyventojų skaičius Čingischanas mažiausiai dvigubai lenkia bet kurį kitą iki šiol buvusį pasaulio užkariautoją. Mongolų arkliai gėrė iš kiekvieno ežero ir kiekvienos upės nuo Ramiojo vandenyno iki Viduržemio jūros.

Savo klestėjimo laikais mongolų imperija plytėjo 11-12 milijonų kvadratinių mylių plote. Tai yra teritorija didesnė už visą Afrikos žemyną, didesnė už Šiaurės Ameriką su visais jos Karibais ir net Centrine Amerika. Ji plytėjo nuo Sibiro tundros iki Indijos tropikų, nuo Vietnamo plantacijų iki Vengrijos vynuogynų.

Šiuolaikiniame žemėlapyje ši imperija apima 30 valstybių su daugiau kaip 3 milijardais gyventojų. Ir keisčiausia yra tai, kad visus tuos plotus ir visas tas tautas užkariavo gentys, vienyjusios mažiau kaip milijoną gyventojų. Iš to negausaus būrio tautiečių Čingischanas ir sutelkė savo nedidelę, bet nenugalimą ir grėsmingą komandą. Geriausiais laikais tikrų mongolų Čingischano kariuomenėje buvo vos 100.000 vyrų. Tiek sutilptų į vieną šiuolaikinį futbolo stadioną.

.

Su vėjeliu aibes valstybių prajoję Čingischano raiteliai paskui save paliko perbraižytą naujo pasaulio žemėlapį. Beje, mongolų kariuomenė tuo metu judėdavo neregėtu greičiu – daugiau kaip 100 km per dieną. Čingischanas buvo didis architektas, o jo plytos buvo ne iš molio, bet iš žmonių protų ir siekių. Jis sujungė mažas valstybes į dideles.

Rytų Europoje mongolų dėka buvo suvienytos slavų (rusų) kunigaikštystės. Rytų Azijoje per tris kartas jie sukūrė didžiąją Kiniją. Plėsdami savo imperiją mongolai sukūrė tokias valstybes kaip Korėja ir Indija, kurios iki šiol gyvuoja maždaug tuose pat rėmuose kaip ir pradžioje. Ir visa tai buvo sukurta vadovaujantis principu, kad valstybė yra valdoma ne sėdint rūmų menėse, bet įsispyrus į kilpas ant balno.

Čingischanas sunaikino seną giminysčių teisės bei privilegijų sistemą ir sukūrė naują unikalią sistemą, kuri buvo paremta asmeninėmis savybėmis, gebėjimais bei nuopelnais. Jis užkariavo nedideles, susiskaldžiusias ir besivaidijančias valstybėles palei visą Šilko kelią ir jo pagrindu sukūrė didžiausią iki šiol pasaulyje žinomą laisvos prekybos zoną. Jis visiems sumažino mokesčius ir visiškai panaikino bet kokius mokesčius gydytojams, mokytojams bei dvasininkams. Jis vykdė gyventojų surašymus ir sukūrė pirmą pasaulyje tarptautinę pašto sistemą. Jis nekaupė žygiuose užgrobto turto, bet paleisdavo jį vėl atgal apyvarton. Jis sukūrė tarptautinę teisę ir pripažino Amžinai Žydro Dangaus viršenybę vienodai visiems.

Čingischanas sukūrė ir paliko po savęs tokią ekonominę bei socialinę valstybės bazę, kuri plėtėsi, vystėsi ir tobulėjo dar 150 metų. Ilgainiui jo palikuonys valdė dar kelis šimtmečius pasaulio platybėse nuo Rusios, Turkijos, Indijos iki Kinijos ir Persijos. Jo palikuonys turėjo aibes titulų: chanas, šachas, emyras, imperatorius, sultonas, karalius ir net Da-lai-lama. Jo imperijos liekanos buvo valdomos palikuonių net 700 metų po jo mirties. Kaip Mogulai mongolai valdė Indiją iki 1857 m., kol britai išvijo imperatorių Bagadur-Šachą II ir nukirto galvas jo sūnums bei anūkui. Paskutinis Čingischano palikuonis-valdovas buvo Bucharos emyras Alim Chanas, kurį bolševikų valdžia Uzbekijoje sunaikino tik 1920 metais. Nei Aleksandras Makedonietis, nei Napoleonas, nei Julijus Cezaris nei kiti didieji valdovai šiuo požiūriu negali prilygti Čingischanui.

Ir, galų gale, beveik septyniasdešimties metų amžiaus sulaukęs Čingischanas mirė savo žygio neštuvuose apsuptas gausios, ištikimos, patikimos ir mylinčios šeimos, greta bendražygių ir draugų. Mylimas, ramus ir pasitikintis. 1227 metų vasarą Geltonosios upės aukštupyje žygio prieš tangutus metu Čingischanas mirė. Tiksliau, jis – persikėlė į dangų (taip sako mongolai). Kaip ir kodėl mirė didis mongolas sklando daug legendų. Vargu ar kuri iš jų yra tikra. Tiek pat tikra, kaip ir visi žinomi ar pateikiami Čingischano (Timudžino) atvaizdai, mat Čingischanas niekada neleido piešti savo portreto ir niekada nespausdino savo biusto ant monetų. Tas didis mongolas buvo palaidotas ne kokiame nors mauzoliejuje ar piramidėje, bet plačiojoje stepėje. Jo dvasia, kaip sako mongolai, persikėlė į karo žirgo uodegą, kurios, beje, neišliko taip pat.

Po Čingischano mirties jo kariai valdovo kūną lydėjo atgal į gimtinę. Pakeliui 40-imt dienų trukusios laidotuvių procesijos metu, kaip pasakoja legendos, buvo žudomi visi pakeliui sutikti žmonės ir žvėrys. Dar pasakojama, kad po Čingischano laidotuvių 800 raitelių kruopščiai ištrypė visas apylinkes apie tą vietą, kur buvo palaidotas valdovas. Ištrypė taip, kad nieks nesurastų Čingischano kapo. Dar pridedama, kad tie 800 raitelių buvo nužudyti, o tie kurie juos nužudė buvo taip pat nužudyti. Kad nieks nežinotų kur ilsisi valdovo kaulai.

Tiksli Čingischano palaidojimo vieta nėra žinoma iki šiol. Neliko nė mažiausio antkapio. Jei būsite kada Mongolijoje jums parodys daug tokių vietų. Neapsigaukite.

Skaitant istorikų darbus apie Timudžiną, tapusį vyriausiuoju chanu (Čingischanu), dar galima prisiminti ir tai, kad į tarptautinę apyvartą popierinius pinigus bei pasitikėjimą tokiais banknotais kartu su žydais pirmieji įdiegė mongolai. Daugelyje šalių prigijęs kovos šūkis „Ūrą“ (Valio) yra kilęs taip pat iš mongolų. Didžio keliautojo Marko Polo keliones finansavo ir skatino tie patys mongolai.
Rekomenduoju perskaityti: Jack Weatherford, Genghis Khan and the making of the Modern World, 2004.

Šiais neramiais laikais vienas mano bičiulis Prancūzijoje aptiko netikėtą motorolerį. Iš kažkokios daržinės ištrauktą Vespą (it. – vapsva) su patranka. Tokia miela ir nekalta motorinė dviratė transporto priemonė praėjusio amžiaus viduryje buvo išsiųsta karinėn tarnybon. Motorolerį su galingu pabūklu sugalvojo prancūzų karo strategai.

Pokario metais, apie 1950-uosius Prancūzijos kariuomenei prireikė ekstremaliai lengvo, greito ir pakankamai galingo ginklo. Nuolatinės kovos prancūziškoje Afrikoje su ten kolonijinį jungą bandančiais nusimesti kovotojais privertė Prancūzijos karo strategus ieškoti tokios technikos, kurios pagalba daliniai galėtų operatyviau judėti. Be to, karinė technika turėjo būti tokia, kad ją galima būtų nesunkiai perskraidinti lėktuvais iš vieno karšto taško į kitą. Štai tuo metu kariškiams pasiūlymą ir pateikė A.C.M.A. (Ateliers Constructions Matériel Avicole) gamykla. Gamyklos konstruktoriai karo reikmėms pritaikė populiarų motorolerį.

Geriausius motorolerius tuomet, matyt, kaip ir dabar, gamino italų kompanija Vespa. Prancūzai nupirko iš italų teisę motorolerio Vespa bazėje kurti karinį ginklą, skirtą desantiniams daliniams. Motorolerio modelis buvo pavadintas Vespa T.A.P. ir jame sumontuotas pabūklas be atatrankos. Kareiviai šį netikėtą karo pagalbininką vadino paprastai – „Bazuka Vespa“. Karinė Vespa buvo apginkluota amerikiečių 75 milimetrų patranka M20. Šis ginklas motoroleriui buvo parinktas dėl savo patrauklios savybės – šūvio metu ginklas neatšokdavo atgal, šaudydavo be atatrankos.

Pirmoji grėsmingų Vespa partija buvo pagaminta 1956 metais. Motoroleryje buvo sumontuotas 125 kubinių centimetrų variklis. Vėliau, nuo 1959 metų motoroleris buvo modifikuotas, jame montuojami dvitakčiai 150 kubinių centimetrų varikliai (maksimalus greitis – 66 km per val.). Šis motorolerio modelis buvo pavadintas – Vespa 150 T.A.P. 59.

Iš viso prancūzai pasigamino apie 800 karinių motorolerių. Tikslus jų skaičius iki šiol žinomas tik Prancūzijos karo ministerijai. Spėjama, kad karo veiksmuose, daugiausia Alžyre, dalyvavo apie 600 Vespa 150 T.A.P. motorolerių. Taip pat šie motoroleriai buvo naudojami mūšiuose Indokinijoje. Karo vadovybei šie motoroleriai labai patiko, nes jie kainavo tik 500 JAV dolerių už vienetą. Tačiau motorolerius naudoję kareiviai apie Vespa 150 T.A.P. atsiliepia prastai.

Karo lauke Vespos veikdavo duetais. Iš lėktuvo penkiais parašiutais buvo išmetamos dvi Vespos, du kareiviai ir amunicijos dėžės. Nusileidę ant žemės kareiviai vienoje Vespoje sumontuodavo pabūklą, o ant kitos pritvirtindavo amuniciją. Pasirengę mūšiui abu ekipažai judėdavo į karo veiksmų zoną. Tačiau patirtis parodė, kad kareiviai mieliau pabūklus montuodavo ne ant motorolerio, bet ant specialaus štatyvo. Motorolerio konstrukcija buvo nepatikima. Motoroleris sunkiai pakeldavo 52 kilogramus sveriantį M20 pabūklą. Be to, tokie motoroleriai neįveikdavo bekelės trasų ir kareiviams dažniau tekdavo tempti tokius motorolerius ant savo pečių negu jais važinėtis.

Iki mūsų dienų išliko nemažai Vespa 150 T.A.P. motorolerių. Tokius modelius galima aptikti karo technikos muziejuose, privačiose kolekcijose. Teoriškai, tokį motorolerį kaip antikvarinę vertybę, matyt, galima būtų atsivaryti net ir į Lietuvą

Vespa 150 T.A.P. karo lauke pasirodė tikru nevykėliu. Tačiau idėja apginkluoti motorolerius ir motociklus nemirė. Iki šiol daugelyje karštųjų taškų, trečiojo pasaulio šalyse galima aptikti lengvų bekelės motociklų, kuriais laksto granatsvaidžiais arba kulkosvaidžiais apsiginklavę kovotojai.

Pope Gregory XIII (1502 - 1585)

Būna metų, kai vasario 29 dieną gimusioms Žuvims nėra kaip švesti gimtadienio. Keliamaisiais metais kalendoriuje būnanti diena pradingsta. Pavyzdžiui, kad ir šiemet. Tokios dienos nėra. Tuomet vasario 29-ąją gimusiems asmenims tenka laukti tokių metų, kada vėl bus ilgesnis vasaris.

Jei visuotinai būtų priimtas naujas profesoriaus Richard Conn Henry sukurtas kalendorius , tuomet Žuvims vasario mėnuo būtų pilnas ir turėtų 30 dienų. Bet ką tuomet daryti, pavyzdžiui, gimusiems sausio 31 dieną. Juk tokios dienos profesoriaus Henry kalendoriuje iš viso neliko. O ką veiktų pagal naują kalendorių Niutono mėnesį gimusieji? Tas mėnuo būtų tik kas penkerius-šešerius metus. O kaip su gimtadieniais? Niutono mėnesį gimusiems būtų liūdna. Ną, ir man nelabai patiktų savo gimtadienį birželio 13 dieną minėti ne vasarą, bet rudens viduryje. Brrr.

Iš istorijos žinome ne vieną kalendoriaus reformą. Tomis reformomis matematikai bandė įveikti nusistovėjusias tradicijas ir siekė išspręsti sezonų praslinkimo problemą. Juk iš tiesų metai turi 365,2422 dienas. Tos dešimtatūkstantosios dalys po kablelio ir kelia visą sumaištį. Kaip žinoma, 1582 metais įvedant dabartinį kalendorių mėginta sureguliuoti atsiradusius nesutapimus tarp ankstesniojo kalendoriaus ir metų laikų. Dabartinis kalendorius tikslesnis už Julijaus kalendorių, tačiau nėra idealus. Juk turime keliamuosius metus.

Richard Conn Henry kalendorius

Džono Hopkinso universiteto Fizikos ir Astronomijos katedros (Physics & Astronomy, Johns Hopkins University) profesoriaus sukurtame kalendoriuje keliamųjų metų nebėra. Vietoj jų – kas penkis arba šešis metus atsirastų vienos savaitės minimėnuo. Jis pavadintas Niutono vardu. Skaičiavimai rodo, kad toks Niutono mėnuo geriausiai sinchronizuotų kalendorių su natūralia metų laikų kaita ir išsaugotų septynių dienų savaitės tradiciją. Be to, įvedus naują kalendorių nebeliktų vasaros ir žiemos laiko, nebereiktų persukti laikrodžio rodyklių. Nors, tiesa, būtų kiek neįprasta, jei saulė kai kur tekėtų, pavyzdžiui, 17 val. „Būtų neįprasta tik pradžioje, – tikina profesorius.- Vėliau priprastume prie naujų darbo valandų, naujo parduotuvių darbo laiko ir pan.“

Common-Civil-Calendar-and-Time kalendorius buvo sukurtas patobulinus 1996 metais pasiūlytą Bob McClenon kalendorių. Naujajame kalendoriuje yra 12 mėnesių, pirmieji aštuoni mėnesiai turi 30 dienų, o paskutiniai keturi – po 31 dieną.

Pagal naują kalendorių šventės, pavyzdžiui Joninės, Kalėdos arba Naujieji metai visuomet būtų tą pačią savaitės dieną. Nebereiktų perkėlinėti kai kurių švenčių į savaitgalius. Būtų lengviau ir paprasčiau pildyti darbo kalendorius, sudarinėti ilgalaikes darbotvarkes. Hmm, gal ir neblogai tas profesorius sugalvojo, tik man visvien nepatinka tai, kad mano gimtadienis nukeliautų į rudenį.

Dabardinį kalendorių pirmiausia priėmė Ispanija, Portugalija, kai kurios Italijos kunigaikštystės, Lietuvos didžioji kunigaikštystė ir kai kurios kitos Europos valstybės.

Po tokiais slaptaisiais projektais buvo dangstomi britų konstruktoriaus Jack Frost eksperimentai.

Iš pradžių Frost‘as sukūrė Project Y skraidymo aparatą Avro Ace, kuris buvo pagamintas 1952 m., tačiau jam nepasiteisinus konstruktorius ėmė eksperimentuoti su lėkštės formos skraidymo aparatais. Taip vadinami Avrocar arba Avro Canada VZ-9A aparatai žadėjo neblogą perspektyvą. Disko formos skraidyklės aerodinaminės savybės buvo geros, sumontuoti reaktyviniai varikliai – patikimi ir galingi. Teorinis šios skraidančios lėkštės maksimalus greitis buvo net 2400 km per valandą, o aukštis į kurį galėjo aparatas pakilti siekė net stratosferą. Anų laikų aviacijoje nebuvo net puse tokių rodiklių galinčių pasiekti orlaivių.

Išlindusios viešumon Avro skraidyklės gamyba po pusmečio Kanadoje buvo sustabdyta. Apie šią istoriją iki šiol sklando įvairiausi mitai. Vieni tvirtina, kad Avrocar projekto sustabdymas būvo tik akių dūmimas. Išties Frost‘o skraidančios lėkštės buvo dar rimčiau įstaptintos, ištobulintos ir gaminamos iki šiol. Kiti kalba, kad skraidančios lėkštės konstruktorių eksperimentai buvo beviltiški, o juos paviešindami kariškiai audrino visuomenės fantaziją ir bandė nukreipti jos dėmesį nuo kitų, kur kas rimtesnių dalykų.

Vokiečių Ahnenerbe skraidančios lėkštės:

Turbūt ne kartą teko susidurti su vartojimo instrukcijomis (User manual arba Instruction manual). Tai tokios storos, nuobodžios knygelės, kuriose, kartais galima aptikti netikėtų ir tikrai juokingų dalykų. Pavyzdžiui, apie tai, kad mikrobangų krosnelėje negalima džiovinti išmaudyto katino arba vaikų uždaryti skabimo mašinoje. Kaip ten bebūtų, tos knygelės yra naudingos ir mielai vartomos atidžių, kruopščių vartotojų.

Archeologai aptiko, kad vartojimo instrukcijos buvo naudojamos dar prieš 2500-3000 metų. Bazilikatos universiteto (Università degli Studi della Basilicata) archeologijos mokyklos specialiastai, vadovaujami archeologo Massimo Osanna prie Potenza miestelio aptiko į šventyklą panašų pastatą ir labai nustebo, kad VI-VIII amžiumi prieš Kristų datuojamose pastato detalėse buvo nuorodos, kaip pastatą reiktų surinkti. Atskiros puošnaus pastato dalys, atskiri jo elementai buvo sužymėti koduotais simboliais, nurodančiais kaip vienas elementas turi jungtis su kitu. Tokių sužymėtų, suženklintų elementų – per šimtą. Daugiausia jie skirti stogo konstrukcijos montažui.

Tokio stogo konstrukcijos elementuose archeologai aptiko daugiausiai sufleruojančių žymių.

Iš užrašų ir iškalų ant pastato detalių archeologai nustatė, kad tai – išeivių iš Spartos kolonijos Apulijoje, prie Taranto miesto darbas. Tokius „Pasidaryk pats“ patarimus-rekomendacijas, nuorodas ant statybinių elementų, matyt, graikų meistrai dėjo tam, kad kolonistai galėtų savarankiškai susirinkti pastatą. Panašių pastatų su suženklintais konstrukciniais elementais archeologai yra aptikę ir kitose Italijos graikų kolonistų vietose.

Taip atrodo stogo konstrukcijos plytelė su instrukcijos žymėmis

Senovės egiptiečiai vijo idealias virves. Danijos technologijų universiteto (DTU) matematikai atskleidė senovės egiptiečių virvės gamybos technologiją.

Danų matematikus tyrimams pastūmėjo piešiniai Egipto kapavietėse. Jie nustatė, kad krovinio kėlimui ar traukimui patogiausią virvę galima nuvyti įvertinus ne medžiagos struktūrą ar pačią medžiagą, iš kurios vyjama virvė, bet jos geometrines savybes. Pasirodo, kad priklausomai nuo gyslų skaičiaus, iš kurių vyjama virvė, ir jų storio vyčių skaičius tam tikram virvės atstumui turi būti konkrečios, fiksuotos reikšmės. Danai šią schemą pakrikštijo „Nulinio sukimo konfigūracijos“ vardu.

Jei vyčių skaičius bus mažesnis nei numatyta, tai vertikaliai keliamas krovinys suksis aplink savo ašį. Nulinio sukimo konfigūracijos virvėje svarbiausias parametras yra gyslos pasvirimo kampas į virvės ašį. Virvei iš trijų gyslų šis pasvirimo kampas yra 42,8 laipsniai. Iš keturių – 43,8 laipsniai. Didinant gyslų skaičių, jų pasvyrimo kampas į ašį didėja.

Balandžio 12-oji diena nuo sovietmečio mums liko kaip kosmonautikos ir aviacijos diena. Minint šią datą galima būtų surengti Lietuvos kosmonautų rinkimus ir tikrai, manau, pretendentų į šį titulą būtų ne vienas. Kosmonautais dabar vadinami visokie keistuoliai, išsiblaškėliai, apsimetėliai. Nuo visokių „antanų“ iki „ostapenkų“. Anksčiau kosmonautais buvo vadinami tie, kurie skraidė į kosmosą. Dabar jie vadinami amerikoniškai – astronautais.

Aptikau Kauno aviacijos muziejaus leistą E.Ganusausko knygelę Lemties kilpa. Čia pasakojama apie vieną lietuvį, kuris prieš dvi dešimtis metų buvo atsidūręs arčiausiai kosmoso platybių slenksčio. Tai – Rimantas Antanas Stankevičius , žuvęs prieš 20 metų (1990 m. rugsėjo 9 d.) Italijoje.

Jis buvo visiškai parengtas sovietų sąjungos kosminėms ekspedicijoms, Žemės atmosferoje skraidė sovietinio daugkartinio naudojimo kosminiu laivu Buran ir turėjo tapti jo pilotu-kosmonautu. Buvo suplanuota, kad R.Stankevičius pakils į kosminę erdvę Sojuz-T kosminiu aparatu. Tačiau šie planai žlugo. Sovietinė kosminė programa užstrigo.

Lakūnui bandytojui R.Stankevičiui yra tekę skraidyti labai aukštai ir dideliais greičiais: 22 kilometrus virš Žemės ir beveik tris kartus už garsą didesniu greičiu. Įspūdingi rodikliai. Jis yra bandęs skristi reaktyviniu lėktuvu be piloto kabinos gaubto. Šiuo eksperimentu mėginta išsiaiškinti iki kokio greičio orlaivio pilotas dar gali valdyti lėktuvą ir išlikti darbingu.

Apdulkėjusių knygų kupetoje aptikau Kazio Pakšto knygelę „Baltijos respublikų politinė geografija“ (1929 m.).

Prieš 80-imt metų išleistoje knygoje Lietuvos geografas, ekonominės ir politinės geografijos pradininkas Kazys Pakštas prognozuoja, kad apie 2010 metus Lietuvoje turi gyventi nuo 5 iki 8 miljonų gyventojų. Tuomet mūsų tauta, anot jo, galės pretenduoti į vidutinės tautos statusą, nes jos gyventojų skaičius ims artėti prie 10 milijonų.

Deja tokioms geopolitiko prognozėms nebuvo lemta išsipildyti. Šiandien Lietuvoje gyvena tik šiek tiek daugiau nei 3 milijonai gyventojų.

Beje, apytikslė statistika rodo, kad daugiausia gyventojų Lietuvoje buvo carinės okupacijos metais. Prieš pirmą pasaulinį karą lietuviškose gubernijose gyveno veik 4 milijonai gyventjų, o prie panašaus skaičiaus buvo artėjama ir 1990 metais. Tuomet Lietuvoje gyveno 3,8 milijonai gyventojų.

.

..

.

LT gyventojų dinamika (K.Pakšto, S.Vaitiekūno ir Eurostat duomenimis)

• 1815 - 2,7 mln.
• 1851 - 2,0 mln.
• 1870 - 2,5 mln.
• 1897 - 3,1 mln.
• 1914 - 3,92 mln.
• 1928 - 2,10 mln.
• 1939 - 2,88 mln.
• 1959 - 2,5 mln.
• 1990 - 3,8 mln.
• 2010* - 3,33 mln.

* Šaltinis: Eurostat duomenys

Dar įdomu tai, kad K.Pakštas siūlė sukurti taip vadinamą „Atsarginę Lietuvą“ arba „Antrąją Lietuvą“. Tokiai Lietuvai jis buvo numatęs Angolą. Na, čia, matyt, būtų buvę kažkas panašaus kaip nutiko su Australija, į kurią iš D.Britanijos buvo siunčiamas taip vadinamas „nevertingas“ tautos elementas. O dabar pas mus tokios nuosėdos kaupiasi Didžiasalyje.

Kažkaip man čia jau eugenika arba mokslu apie žmonių padermės gerinimą kvepia. Buvo toks eugenikos propaguotojas F.Galtonas. Pavartykit. Ten dar įdomesnių dalyku rasit.

Kiekvienas iš mūsų turime tam tikrų kūno dalių arba organų, kuriais nesinaudojame. Vieni tokių dalių turi daugiau, o kiti – mažiau. Kam ko prireikia. Juk kai kam ir galvos nelabai reikia. Dar senukas Č.Darvinas tvirtino, kad „nereikalingos kūno dalys“ yra tik reliktai, palikimas iš praeities arba tam tikro evoliucijos etapo. O tokie rudimentai tapę nebereikalingais žiūrėk kurią dieną gali ir nukristi. Kaip uodega driežui. Į šį klausimą mokslininkai pažvelgė rimtai. Jie surinko ir surikiavo visą dešimtuką pačių didžiausių gamtos klaidų. Taigi, susipažinkite:

1. Apendicitas (lot. Appendicitis), taip vadinamas aklosios žarnos kirmėlinės ataugos uždegimas. Tai va, ta aklosios žarnos kirmėlinė atauga mums kaip ir nereikalinga. Funkcionuojančią tokią ataugą turi žolėdžiai gyvūnai. Jiems ši atauga padeda virškinti augalinės kilmės maistą, o žmogaus virškinomo sistemoje ji neatlieka praktiškai jokios funkcijos. Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad ši atauga gal būt tik iš dalies dalyvauja žmogaus organizmo imuninės sistemos veikloje, tačiau ir tai iki galo nepatvirtinta. Mokslinėje literatūroje apendicitą dar 1886 m. pirmasis aprašė Reginald Fitz.

Virškinimo sistema

2. Dar vienas žmogaus kūno atavizmas – vyrų krūtinė ir jos speneliai. Iki šiol niekas dorai negali paaiškinti kam vyrui reikalingos pieno liaukos ir tie speneliai. Spėjama, jog šios ataugos ir anatominis vyro ir moters panašumas yra – ankstyvosios embriono vystymosi stadijos palikimas, kuomet vyriško ir moteriško vaisiaus embrionų genezė dar vyksta tokiu pačiu būdu. Tik kiek vėliau įsijungia mechanizmai leidžiantys aiškiai atsiskirti lytims. Beje, pasirodo, kad krūties vėžiu suserga ir vyrai. Ne tik moterys.
Kai kas dar aiškina, kad vyro speneliai prikišamai parodo ir visai kitokią mūsų pradžią. Tai leidžia daryti prielaidas, kad pasaulio pradžioje Ieva nebuvo sukurta iš Adomo šonkaulio. Ir net leidžia jiems tvirtinti, kad viskas vyko atvirkščiai. Adomas buvo sukurtas iš Ievos. Bet man tuomet kyla klausimas: o kodėl moterys neturi Adomo obuolio? Hmmm.

3. Gamtoje žinoma aibė rūšių kurios dauginasi partenogenezės būdu. Tokiems gyvūnams nereikia vyriškos lyties atstovų. Moteriškos lyties individai gali daugintis savarankiškai. Tačiau kai kurios partenogenezės būdu besidauginančios driežų rūsys vis dėl to žaidžia meilės žaidimus, nors tokie žaidimai yra ir beprasmiški.

Paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale)

4. Dar vienas keistas gamtos kūrinys – paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale). Tai įkyri ir sunkiai išnaukinama piktžolė, kuri pasirinkusi vegetacinį dauginimosi būdą. Tačiau šio augalo žiedas turi ir piestelius ir kuokelius. Tik jų paskirtis nelabai aiški.

5. Žmogaus protiniai dantys – dar viena keistenybė. Juos prisimename tik tuomet, kai jie ima dygti arba tuomet, kai neteisingai išauga ir tenka kreiptis į odontologą. Tie papildomi keturi dantys praktiškai nereikalingi, o mokslininkai spėja kad jie mums liko nuo tų laikų kai nebuvo dantų pastos ir kitų panašių higienos priemonių. Tais senais gūdžiais laikais 18 metų sulaukusiam Sapiens išsikalę nauji dantys padėdavo sukramtyti maistą ir išgyventi.

Meksikinė grotžuvė (Astyanax fasciatus mexicanus )

6. Giliavandenė Meksikinė grotžuvė (Astyanax fasciatus mexicanus ) turi akis, tačiau jos nefunkcionuoja. Jos akys užtrauktos odele ir žvynais. Ši žuvis yra akla, mat gyvena tamsiose vandenyno gelmėse. Mokslininkai atliko eksperimentą ir persodino jai giminingos žuvies akis. Po tokios operacijos Astyanax fasciatus mexicanus gali matyti, o jos regos aparatas veikia be priekaištų. Taigi, išvada – Meksikinės grotžuvės akys – dar vienas atavizmas.

7. Žmogaus uodegikaulis, (lot. os coccygis) arba dar taip vadinamas stuburgalis vėlgi kažkoks nesusipratimas. Paprastai uodegikaulį sudaro 4-5 slanksteliai. Pirmasis uodegikaulio slankstelis iš kitų išsiskiria savo ragais (cornua coccygea). Gyvūnams uodegikaulio vietoje auga uodega, o vienintelė bene lengviausiai priskiriama uodegikaulio funkcija žmogui, kaip spėjama, – sumažinti stuburui tenkantį smūgį sėdantis.

Karčius pašiaušusi antilopė

8. Raumenys, kurie pakelia plaukus. Tokie raumenukai prie kailio plaukelių šaknų yra visiškai suprantami kai kuriems gyvūnams. Juos turi ir katės ir šunęs . Teko turbūt ne kartą stebėti kaip šie gyvunai pašiaušia savo kailį. Kam tokie pat raumenys reikalingi žmogui – neaišku. Jei patyrėte koks yra jausmas kai pašiurpsta, pasišiaušia jūsų oda (žąsies oda), tuomet galite įsivaizduoti kaip tie raumenukai dirba. Tokių, savo funkcijas praradusių, bet išlikusių rudimentinių organų žmogus turi ir daugiau. Tai – žmogaus ausų raumenų likučiai, trečias vokas ir pan.

9. Prieš 100 milijonų metų vieninteliais stuburiniais gyvūnais Žemėje buvo žuvys ir plaukiojantys žinduoliai. Tuomet sausumą jie tik tik atradinėjo ir bandė joje įsikurti. Kai kuriems iš tokių sausumos užkariautojų vėliau teko sugrįžti atgal į valdenyną, o nuo tų laikų jiems užsiliko kai kurie nereikalingi organai. Pavyzdžiui – užpakalinės banginių galūnės, taip vadinamos rudimentinės kojos.

Šalmuotasis kazuaras (Casuarius casuarius)

10. Neskraidančių paukščių sparnai. Pavyzdžiui stručiams arba šalmuotiesiems kazuarams (Casuarius casuarius, angl. Southern Cassowary) sparnai nereikalingi, tačiau jie tokius turi. Dar 1798 metais kartu su Napoleono armija į Afriką nukeliavęs anatomas Etienne Geoffroy aprašė šiuos paukščius. Nereikalingus sparnus turi ir kai kurios neskraidančios papūgos bei kiviai. Jie nebent savo sparnus naudoja tik pusiausvyrai išlaikyti arba manevruoti greitai bėgant.