Visame pasaulyje daugėja protestų ir piliečių susirėmimų su jėgos struktūromis, o transporto priemonių gamintojai kuria vis naujesnes mašinas, skirtas riaušių malšinimui.

Viena tokių mašinų – amerikiečių kompanijoje T3 Motion sukurtas elektrinis kovos vežimaitis bus pristatomas tarptautinėje parodoje MILIPOL Paryžiuje ir turėtų sudominti Lietuvos Vyriausybės atstovus, vykstančius rinktis ginkluotės.

Linksmai atrodantis ir šiek tiek primenantis riedį, šis elektrinis triratis, gal būt, patiktų Lietuvos policininkams, vis dažniau malšinantiems nepatenkintus gyventojus tai prie kokio sąvartyno, tai prie kokio „seimo“.

Elektra varomas triratis, “žaliasis” kovos vežimaitis pavadintas Non-Lethal Response Vehicle (NLRV). Jis apginkluotas dviem nedideliais automatiniais ginklais, kurie šaudo, taip vadinamais neletaliniais šaudmenimis (nemirtinais, jei nepataikys į mirtiną vietą), 700 šūvių per minutę greitošauda. Automatai saugomi specialiose dėžėse, sumontuotose abipus vairuotojo. Tose pat dėžėse saugoma ir amunicija. Dar NLRV apginkluotas 40 tūkst. liumenų šviesos srauto stroboskopu – tokia ryškia ir nuolat įkyriai blyksinčia lempa. Ji pritvirtinta žvežimaičio priekyje. Dar ši mašina turi akustinę-garsinę sistemą, specialią videoįrangą ir nepraduriamas padangas.

NLRV sukonstruotas taip, kad policininkas už jo jaustųsi tarsi už skydo ir nebijotų atskriejančių akmenų arba kiaušinių.

T3 Motion skelbia, kad jų sukurti policininkų vežimaičiai jau naudojami 30 pasaulio šalių, o tokio kovos riedžio kaina – apie 8000 USD (apie 20 000 Lt). Gerokai pigiau už vandens patranką.

Rugsėjo pabaigoje Londone vyksiančioje ginkluotės parodoje DSEi 2011 bus pristatyta nauja technologija, leidžianti paslėpti tankus nuo priešo akių. Adaptiv technologijos pagalba, tankai ir tanketės tampa nematomomis priešo termovizoriams arba sukuria tam tikras termovizines iliuzijas.

Nematomą „apsiaustą“ tankams sukūrė BAE Systems kompanija. „Apsiaustas“ susideda iš gausybės plokštelių, tarsi žvynų. Šios plokštelės pagal komandą gali keisti savo paviršiaus temperatūrą – tai ir visa gudrybė. Savo temperatūrą plokštelės gali keisti akimirksniu, taip prisitaikydamos prie aplinkos ir landšafto parametrų ir paslėpdamos, užmaskuodamos net ir judantį tanką.

Be to, Adaptiv sistemos pagalba termovizoriuose karinė mašina gali virsti uola, dideliu akmeniu, karve ar dar kokia netikėta iliuzija. Taip pat ši sistema gali paženklinti tanką specialiais skiriamaisiais ženklais saviškių termovizoriams.
Minėta technologija jau buvo išbandyta Švedijoje su kovos mašina Strf 90 ir pademonstravo savo galimybes. Geriausias efektas pasiekiamas kai stebima iš 300-400 metrų atstumo, praneša kūrėjai. BAE Systems atstovai skelbia, kad Adaptiv technologiją galima pritaikyti kariniams laivams ir karinės paskirties pastatams.

.

Havajuose elektros energija kainuoja 2-5 kartus brangiau nei kitose, žemyninėse Jungtinių Amerikos Valstijų valstijose. Siekdami sumažinti energijos kainą ir priklausomybę nuo įvežtinio kuro Havajuose įsikūrę kariškiai rengia vieną įdomiausių alternatyvios energetikos projektų.

Lapkričio gale karinės pramonės kompanija Lockheed Martin iš JAV karinio jūsų laivyno gavo dar 4,4 milijonus USD (8 mln. buvo skirti anksčiau) tam, kad būtų baigta rengti visa projektinė-inžinerinė dokumentacija Ocean Thermal Energy Conversion arba tiesiog – OTEC jėgainės statybai. Tai – energijos gavybos iš jūros vandens technologija.

Lockheed Martin siūlomos sistemos esmė paprasta: jei kokį nors žemos virimo temperatūros skystį, pavyzdžiui – amoniaką, praleistume per šilumos apsikeitimo įrenginį su šiltu jūros vandeniu, tai tas skystis išsiplės ir virs garais. Tokius garus galima panaudoti turbinoms sukti ir elektros energijai generuoti. Toliau tie garai grąžinami į kitą šilumos apsikeitimo įrenginį, kuris patalpintas šalto jūros vandens sluoksnyje, gelmėje. Garai kondensuojasi, vėl virsta skysčiu ir pradeda savo darbą iš naujo. Tokie įrenginiai jau žinomi senokai ir jie vadinami vandenyno šiluminės energijos konversijos sistemomis (OTEC). Lockheed Martin projektuojamos jėgainės principas vadinamas uždaro ciklo OTEC.

Pasaulio vandenynuose - milžiniški energijos klodai.

Vandenynų paviršiaus šiluminė energija yra milžiniškas saulės energijos akumuliacijos aruodas. Jis kur kas patikimesnis už saulės, vėjo arba jūros bangavimo jėgaines.

Eksperimentinės OTEC sistemos kuriamos ir bandomos jau nuo 1930 metų. Tačiau toliau eksperimentinio lygmens jos nepažengė. Jėgainės statybos ir eksploatacijos kaštai ilgą laiką buvo kur kas didesniais už gaunamos energijos kiekį.

1979 metais Havajų natūralios energijos laboratorija (Natural Energy Laboratory of Hawaii) kartu su Lockheed Martin, Makai Ocean Engineering (plėtojusia Honolulu kondicionavimo projektą) ir kitais partneriais sukonstravo bei paleido Mini-OTEC elektrinę. Šioje plūduriuojančioje baržoje-elektrinėje energijos nešėju buvo naudojamas amoniakas, o jūros vanduo buvo siurbiamas net iš 900 metrų gylio. Tris mėnesius painkaruota prie Havajų, 2,4 km atstumu nuo kranto ši barža generavo 50 kilovatų elektros energijos. Tik 18 kilovatų buvo panaudojama, nes visa kita pagaminta energija buvo eikvojama pačios sistemos veikimui: siurbiams ir kitiems elektros prietaisams maitinti. Nepaisant to, Mini-OTEC tapo pirmąja tokio tipo elektrine, kuri gamino daugiau elektros energijos nei pati suvartodavo.

Keahole Point bandomoji OTEC jėgainė.

Vėliau, 1993-1998 metais Keahole Point buvo pastatyta ir kurį laiką veikė bandomoji OTEC jėgainė ant jūros kranto. Su jūros vandeniu ją siejo vamzdynų raizgalynė. Ši jėgainė vidutiniškai generavo 210 kilovatų. Toks tat buvo pasiekiamas efektyvumas iš juros vandens skirtumų paviršiuje (26 °C) ir gelmėje (6 °C).

Visų OTEC tipo jėgainių didžiausias minusas yra tas, kad tokios jėgainės suvartoja didžiąją dalį arba beveik visą energiją, kuria ir pagamina. Kaip efektyvinti OTEC darbą, štai čia užduotis mokslininkams.

OTEC veikimo schema.

Kaip seksis amerikiečiams išspręsti šį uždavinį pamatysime vėliau. Gavusi finansavimą Lockheed Martin kartu su partneriais ketina prie Havajų krantų pastatyti galingiausią uždaro ciklo OTEC jėgainę ir paleisti ją apie 2012-2013 metus. Planuojama galia – 10 megavatų. Jei šis projektas pavyks, tuomet 2015 metais suplanuota statyti gar galingesnę 100 megavatų jėgainę. Jiek energijos pakaktų vienam miesteliui.

Panašūs straipsniai:

• Potvynių energija.
• Ozmozis gamins energiją.
• Besimaišančio vandens energija.
• Jūros bangavimo energija.

Australų išradėjo Samuel Adeloju sukurta speciali šaudyklė laimėjo prestižinę James Dyson Award dizaino premiją. Longreach šaudyklė yra skirta gelbėtojams, ją taip pat galima vietoj gelbėjimosi ratų tvirtinti ir laivuose. Jos veikimas paprastas, kaip ir pati idėja: skęstančiojo pusėn iššaunamas kapsulėje supakuotas gelbėjimosi ratas, kuris išsipakuoja tik palietęs vandenį. Koks paprastas senolio gelbėjimosi rato patobulinimas. Tokią šaudyklę , manau, vertėtų įsimesti į automobilio bagažinę vykstant į pajūrį.

Toks nenuilstantis galiūnas kol kas nesidarbuos statybvietėse, nekovos su nusikaltėliais miestų gatvėse ir nesivaržys pasaulio galiūnų konkursuose. Jis, beje, kaip ir daugelis kitų gerų idėjų pirmiausia bus išbandomas karo tarnyboje.

Raytheon kompanija sukūrė ir pademonstravo XOS 2 karinį skeletą. Tai yra toks specialus kostiumas, kurį užsidėjęs, o tiksliau būtų sakyti – kuriame įsitaisęs kariūnas gali pernešti šimtus kilogramų krovinio ir nepavargti. Gamintojai tvirtina, kad šis kostiumas atstoja mažiausiai tris krovikus. Kažkur tai jau matyta. Kažkokiuose multfilmuose ir kinofilme „Avataras“, atrodo.

Skirtingai nuo anksčiau siūlytų egzoskeletų kariškiams XOS 2 pasižymi dinamiškais, staigiais judesiais, lankstumu ir komfortiškumu. Apsirėdžius tokiu kostiumu galima net ir futbolą žaisti. Robotizuotas kostiumas atkartoja šeimininko judesius ir sustiprina jo jėgą daugiau nei dešimt kartų.

Personalinis kompiuteris sumažėjo iki kišenėje nešiojamo įrenginio. Taip ir su visureigiais. Nuo didelių džipų iki manevringų keturračių ir dar mažiau –  personalinių visureigių- vikšrinukų. Barškančiame ir džeržgiančiame DTV Shredder vikšrinuke kanadiečiai suderino riedlentės, snieglentės, riedžio ir karinio vikšrinio roboto techninius sprendimus.

Naujojo BPG-Werks kompanijos įrenginio bandymai parodė, kad šis vikšrinis riedis gali būti ne tik efektingas, bet ir efektyvus. Jis puikiai važiuoja per sniegą, purvą, žvyrkelį ir net, taip vadinama, bekele lekia be vargo. Gali šokti per tramplyną, įveikti nemenkas įkalnes ir panašiai.

76 centimetrų ilgio, 53 cm pločio ir 43 cm aukščio vikšrinis mažylis sveria apie 50 kg. Be to, jis dar gali tempti krovinį . Jame sumontuotas 200 kubų benzininis Honda varikliukais (apie 18 arklio jėgų). Šis vikšrinukas išvysto 48 km per valandą greitį.

Kaip galima nusipirkti DTV Shredder vikšrinuką ir kiek jis kainuoja? Atrodo, tai – komplikuota. BPG kūrėjas prašo 250 USD pradinio įnašo ir tik po to įrašo į laukiančiųjų eilę. Galutinė vikšrinuko kaina svyruoja nuo 10 iki 15 tūkstančių JAV dolerių, priklausomai nuo komplektacijos.

Aišku, komercinė aparato sėkmė masinėje rinkoje gan neaiški. Tačiau Benjamin‘as, atrodo, turi ir atsarginį variantą. Tai – valstybiniai užsakymai. Tiksliau – karinė pramonė. Šie vikšrinukai jau buvo pristatyti Military Vehicles parodoje Detroite.

.

Šiandien ryte išvažiuojant iš savo Noragiškių gatvės man iš paskos prabangiais vyriausybiniais švyturėliais pasidabinęs automobilis garsiniu signalu davė suprasti, kad aš privalau pasitraukti į kelkraštį, išlipti iš automobilio, nusiimti kepurę ir žemai nusilenkti. I.Degutienė važiuoja. Tokie tat įžūlūs šiais laikais Noragiškių gatvės naujakuriai. Geriau jau jie gyventų už spygliuotų vielų kur nors Turniškėse.

Nestojau. Nepasitraukiau. Prisiminiau pradėtą skaityti Jack Weatherford knygą „Genghis Khan and the making of the Modern World“. Tai – knyga, kurią amerikietis autorius skyrė visiems jauniems mongolams, kad jie nepamirštų tų istorikų, kurie skyrė savo gyvenimą tam, kad išsaugotų jų orumą.

Prisipažinsiu, visuomet apie mongolus buvau ne kokios nuomonės. Tai – barbarai, žudikai, prievartautojai, griovėjai ir panašiai. Toks stereotipas, kurį apie didžiausią pasaulyje imperiją sukūrusius klajoklius ir jų gebėjimą kariauti dviem frontais keliuose kontinentuose dar iki WWII sukūrė nukentėjusieji. J.Weatherford, atrodo, ėmė keisti mano nuomonę apie Čingischaną ir mongolų imperiją.

Pateiksiu keletą šios knygos nuotrupų.

.

Per dvidešimt penkerius metus mongolų armija užkariavo daugiau karalysčių ir tautų nei Romos imperija per keturis šimtus metų.

Tryliktame amžiuje Čingischanas su sūnumis ir anūkais užvaldė tankiausiai apgyvendintas pasaulio šalis. Visais parametrais, ar tai būtų užkariautos teritorijos plotas ar užkariautų šalių skaičius ar imperijos gyventojų skaičius Čingischanas mažiausiai dvigubai lenkia bet kurį kitą iki šiol buvusį pasaulio užkariautoją. Mongolų arkliai gėrė iš kiekvieno ežero ir kiekvienos upės nuo Ramiojo vandenyno iki Viduržemio jūros.

Savo klestėjimo laikais mongolų imperija plytėjo 11-12 milijonų kvadratinių mylių plote. Tai yra teritorija didesnė už visą Afrikos žemyną, didesnė už Šiaurės Ameriką su visais jos Karibais ir net Centrine Amerika. Ji plytėjo nuo Sibiro tundros iki Indijos tropikų, nuo Vietnamo plantacijų iki Vengrijos vynuogynų.

Šiuolaikiniame žemėlapyje ši imperija apima 30 valstybių su daugiau kaip 3 milijardais gyventojų. Ir keisčiausia yra tai, kad visus tuos plotus ir visas tas tautas užkariavo gentys, vienyjusios mažiau kaip milijoną gyventojų. Iš to negausaus būrio tautiečių Čingischanas ir sutelkė savo nedidelę, bet nenugalimą ir grėsmingą komandą. Geriausiais laikais tikrų mongolų Čingischano kariuomenėje buvo vos 100.000 vyrų. Tiek sutilptų į vieną šiuolaikinį futbolo stadioną.

.

Su vėjeliu aibes valstybių prajoję Čingischano raiteliai paskui save paliko perbraižytą naujo pasaulio žemėlapį. Beje, mongolų kariuomenė tuo metu judėdavo neregėtu greičiu – daugiau kaip 100 km per dieną. Čingischanas buvo didis architektas, o jo plytos buvo ne iš molio, bet iš žmonių protų ir siekių. Jis sujungė mažas valstybes į dideles.

Rytų Europoje mongolų dėka buvo suvienytos slavų (rusų) kunigaikštystės. Rytų Azijoje per tris kartas jie sukūrė didžiąją Kiniją. Plėsdami savo imperiją mongolai sukūrė tokias valstybes kaip Korėja ir Indija, kurios iki šiol gyvuoja maždaug tuose pat rėmuose kaip ir pradžioje. Ir visa tai buvo sukurta vadovaujantis principu, kad valstybė yra valdoma ne sėdint rūmų menėse, bet įsispyrus į kilpas ant balno.

Čingischanas sunaikino seną giminysčių teisės bei privilegijų sistemą ir sukūrė naują unikalią sistemą, kuri buvo paremta asmeninėmis savybėmis, gebėjimais bei nuopelnais. Jis užkariavo nedideles, susiskaldžiusias ir besivaidijančias valstybėles palei visą Šilko kelią ir jo pagrindu sukūrė didžiausią iki šiol pasaulyje žinomą laisvos prekybos zoną. Jis visiems sumažino mokesčius ir visiškai panaikino bet kokius mokesčius gydytojams, mokytojams bei dvasininkams. Jis vykdė gyventojų surašymus ir sukūrė pirmą pasaulyje tarptautinę pašto sistemą. Jis nekaupė žygiuose užgrobto turto, bet paleisdavo jį vėl atgal apyvarton. Jis sukūrė tarptautinę teisę ir pripažino Amžinai Žydro Dangaus viršenybę vienodai visiems.

Čingischanas sukūrė ir paliko po savęs tokią ekonominę bei socialinę valstybės bazę, kuri plėtėsi, vystėsi ir tobulėjo dar 150 metų. Ilgainiui jo palikuonys valdė dar kelis šimtmečius pasaulio platybėse nuo Rusios, Turkijos, Indijos iki Kinijos ir Persijos. Jo palikuonys turėjo aibes titulų: chanas, šachas, emyras, imperatorius, sultonas, karalius ir net Da-lai-lama. Jo imperijos liekanos buvo valdomos palikuonių net 700 metų po jo mirties. Kaip Mogulai mongolai valdė Indiją iki 1857 m., kol britai išvijo imperatorių Bagadur-Šachą II ir nukirto galvas jo sūnums bei anūkui. Paskutinis Čingischano palikuonis-valdovas buvo Bucharos emyras Alim Chanas, kurį bolševikų valdžia Uzbekijoje sunaikino tik 1920 metais. Nei Aleksandras Makedonietis, nei Napoleonas, nei Julijus Cezaris nei kiti didieji valdovai šiuo požiūriu negali prilygti Čingischanui.

Ir, galų gale, beveik septyniasdešimties metų amžiaus sulaukęs Čingischanas mirė savo žygio neštuvuose apsuptas gausios, ištikimos, patikimos ir mylinčios šeimos, greta bendražygių ir draugų. Mylimas, ramus ir pasitikintis. 1227 metų vasarą Geltonosios upės aukštupyje žygio prieš tangutus metu Čingischanas mirė. Tiksliau, jis – persikėlė į dangų (taip sako mongolai). Kaip ir kodėl mirė didis mongolas sklando daug legendų. Vargu ar kuri iš jų yra tikra. Tiek pat tikra, kaip ir visi žinomi ar pateikiami Čingischano (Timudžino) atvaizdai, mat Čingischanas niekada neleido piešti savo portreto ir niekada nespausdino savo biusto ant monetų. Tas didis mongolas buvo palaidotas ne kokiame nors mauzoliejuje ar piramidėje, bet plačiojoje stepėje. Jo dvasia, kaip sako mongolai, persikėlė į karo žirgo uodegą, kurios, beje, neišliko taip pat.

Po Čingischano mirties jo kariai valdovo kūną lydėjo atgal į gimtinę. Pakeliui 40-imt dienų trukusios laidotuvių procesijos metu, kaip pasakoja legendos, buvo žudomi visi pakeliui sutikti žmonės ir žvėrys. Dar pasakojama, kad po Čingischano laidotuvių 800 raitelių kruopščiai ištrypė visas apylinkes apie tą vietą, kur buvo palaidotas valdovas. Ištrypė taip, kad nieks nesurastų Čingischano kapo. Dar pridedama, kad tie 800 raitelių buvo nužudyti, o tie kurie juos nužudė buvo taip pat nužudyti. Kad nieks nežinotų kur ilsisi valdovo kaulai.

Tiksli Čingischano palaidojimo vieta nėra žinoma iki šiol. Neliko nė mažiausio antkapio. Jei būsite kada Mongolijoje jums parodys daug tokių vietų. Neapsigaukite.

Skaitant istorikų darbus apie Timudžiną, tapusį vyriausiuoju chanu (Čingischanu), dar galima prisiminti ir tai, kad į tarptautinę apyvartą popierinius pinigus bei pasitikėjimą tokiais banknotais kartu su žydais pirmieji įdiegė mongolai. Daugelyje šalių prigijęs kovos šūkis „Ūrą“ (Valio) yra kilęs taip pat iš mongolų. Didžio keliautojo Marko Polo keliones finansavo ir skatino tie patys mongolai.
Rekomenduoju perskaityti: Jack Weatherford, Genghis Khan and the making of the Modern World, 2004.

Šiais neramiais laikais vienas mano bičiulis Prancūzijoje aptiko netikėtą motorolerį. Iš kažkokios daržinės ištrauktą Vespą (it. – vapsva) su patranka. Tokia miela ir nekalta motorinė dviratė transporto priemonė praėjusio amžiaus viduryje buvo išsiųsta karinėn tarnybon. Motorolerį su galingu pabūklu sugalvojo prancūzų karo strategai.

Pokario metais, apie 1950-uosius Prancūzijos kariuomenei prireikė ekstremaliai lengvo, greito ir pakankamai galingo ginklo. Nuolatinės kovos prancūziškoje Afrikoje su ten kolonijinį jungą bandančiais nusimesti kovotojais privertė Prancūzijos karo strategus ieškoti tokios technikos, kurios pagalba daliniai galėtų operatyviau judėti. Be to, karinė technika turėjo būti tokia, kad ją galima būtų nesunkiai perskraidinti lėktuvais iš vieno karšto taško į kitą. Štai tuo metu kariškiams pasiūlymą ir pateikė A.C.M.A. (Ateliers Constructions Matériel Avicole) gamykla. Gamyklos konstruktoriai karo reikmėms pritaikė populiarų motorolerį.

Geriausius motorolerius tuomet, matyt, kaip ir dabar, gamino italų kompanija Vespa. Prancūzai nupirko iš italų teisę motorolerio Vespa bazėje kurti karinį ginklą, skirtą desantiniams daliniams. Motorolerio modelis buvo pavadintas Vespa T.A.P. ir jame sumontuotas pabūklas be atatrankos. Kareiviai šį netikėtą karo pagalbininką vadino paprastai – „Bazuka Vespa“. Karinė Vespa buvo apginkluota amerikiečių 75 milimetrų patranka M20. Šis ginklas motoroleriui buvo parinktas dėl savo patrauklios savybės – šūvio metu ginklas neatšokdavo atgal, šaudydavo be atatrankos.

Pirmoji grėsmingų Vespa partija buvo pagaminta 1956 metais. Motoroleryje buvo sumontuotas 125 kubinių centimetrų variklis. Vėliau, nuo 1959 metų motoroleris buvo modifikuotas, jame montuojami dvitakčiai 150 kubinių centimetrų varikliai (maksimalus greitis – 66 km per val.). Šis motorolerio modelis buvo pavadintas – Vespa 150 T.A.P. 59.

Iš viso prancūzai pasigamino apie 800 karinių motorolerių. Tikslus jų skaičius iki šiol žinomas tik Prancūzijos karo ministerijai. Spėjama, kad karo veiksmuose, daugiausia Alžyre, dalyvavo apie 600 Vespa 150 T.A.P. motorolerių. Taip pat šie motoroleriai buvo naudojami mūšiuose Indokinijoje. Karo vadovybei šie motoroleriai labai patiko, nes jie kainavo tik 500 JAV dolerių už vienetą. Tačiau motorolerius naudoję kareiviai apie Vespa 150 T.A.P. atsiliepia prastai.

Karo lauke Vespos veikdavo duetais. Iš lėktuvo penkiais parašiutais buvo išmetamos dvi Vespos, du kareiviai ir amunicijos dėžės. Nusileidę ant žemės kareiviai vienoje Vespoje sumontuodavo pabūklą, o ant kitos pritvirtindavo amuniciją. Pasirengę mūšiui abu ekipažai judėdavo į karo veiksmų zoną. Tačiau patirtis parodė, kad kareiviai mieliau pabūklus montuodavo ne ant motorolerio, bet ant specialaus štatyvo. Motorolerio konstrukcija buvo nepatikima. Motoroleris sunkiai pakeldavo 52 kilogramus sveriantį M20 pabūklą. Be to, tokie motoroleriai neįveikdavo bekelės trasų ir kareiviams dažniau tekdavo tempti tokius motorolerius ant savo pečių negu jais važinėtis.

Iki mūsų dienų išliko nemažai Vespa 150 T.A.P. motorolerių. Tokius modelius galima aptikti karo technikos muziejuose, privačiose kolekcijose. Teoriškai, tokį motorolerį kaip antikvarinę vertybę, matyt, galima būtų atsivaryti net ir į Lietuvą

Vespa 150 T.A.P. karo lauke pasirodė tikru nevykėliu. Tačiau idėja apginkluoti motorolerius ir motociklus nemirė. Iki šiol daugelyje karštųjų taškų, trečiojo pasaulio šalyse galima aptikti lengvų bekelės motociklų, kuriais laksto granatsvaidžiais arba kulkosvaidžiais apsiginklavę kovotojai.

Po tokiais slaptaisiais projektais buvo dangstomi britų konstruktoriaus Jack Frost eksperimentai.

Iš pradžių Frost‘as sukūrė Project Y skraidymo aparatą Avro Ace, kuris buvo pagamintas 1952 m., tačiau jam nepasiteisinus konstruktorius ėmė eksperimentuoti su lėkštės formos skraidymo aparatais. Taip vadinami Avrocar arba Avro Canada VZ-9A aparatai žadėjo neblogą perspektyvą. Disko formos skraidyklės aerodinaminės savybės buvo geros, sumontuoti reaktyviniai varikliai – patikimi ir galingi. Teorinis šios skraidančios lėkštės maksimalus greitis buvo net 2400 km per valandą, o aukštis į kurį galėjo aparatas pakilti siekė net stratosferą. Anų laikų aviacijoje nebuvo net puse tokių rodiklių galinčių pasiekti orlaivių.

Išlindusios viešumon Avro skraidyklės gamyba po pusmečio Kanadoje buvo sustabdyta. Apie šią istoriją iki šiol sklando įvairiausi mitai. Vieni tvirtina, kad Avrocar projekto sustabdymas būvo tik akių dūmimas. Išties Frost‘o skraidančios lėkštės buvo dar rimčiau įstaptintos, ištobulintos ir gaminamos iki šiol. Kiti kalba, kad skraidančios lėkštės konstruktorių eksperimentai buvo beviltiški, o juos paviešindami kariškiai audrino visuomenės fantaziją ir bandė nukreipti jos dėmesį nuo kitų, kur kas rimtesnių dalykų.

Vokiečių Ahnenerbe skraidančios lėkštės: