Jungtinių Amerikos Valstijų aeronautikos ir kosmoso agentūra NASA paskelbė geriausius ir prasčiausius fantastinius filmus. Kaip skelbia The Sunday Times, NASA specialistai vertino filmus atsižvelgdami į tai kiek tikroviškos gali būti technologijos ir idėjos pademonstruotos fantastiniuose filmuose.

Prasčiausiais arba mažiausiai tikėtinais technologiniu požiūriu NASA paskelbė šiuos septynis filmus:

1. 2012

2. The Core

3. Armageddon

4. The Volcano

5. Chain Reaction

6. The 6th Day

7. What the #$*! Do We (K)now!?

Visuose išbrokuotuose filmuose, anot NASA, yra daug techninių ir mokslinių netikslumų, neatitikimų. Pavyzdžiui filme 2012 Žemės branduolį įkaitina neautrinai, tačiau realiame gyvenime šios dalelės yra visiškai neautralios ir nesąveikauja su jokia materija. Filmas Armageddon taip pat atsidūrė blogiausiųjų sąraše, nors šio filmo kūrėjai iš pradžių konsultavosi su NASA specialistais, tačiau vėliau atsisakė jų paslaugų.

Tikroviškiausių fantastinių filmų sąraše atsidūrė tie filmai, kuriuose įvairios mokslinės teorijos parodytos teisingai, neiškraipant jų esmės. Teisingiausiais fantastiniais filmais pripažinti šie:

1. Gattaca

2. Contact

3. Metropolis

4. The Day the Earth Stood Still

5. Woman in the Moon

6. The Thing from Another World

7. Jurassic Park

Holografinis bendravimas, holografinės konferencijos ar virtualus dalyvavimas operacijose pasitelkus holografijos technologijas, atrodo, iš fantastinių romanų ir filmų gali įžengti į mūsų gyvenimą. Arizonos universiteto profesorius Nasser Peyghambarian ir kompanija Nitto Denko Technical pasiekė neblogų rezultatų taikomosios holografijos srityje.

Holografija (gr. holos – visas, graphe – rašymas), tai yra erdvinės informacijos apie objektą užrašymo ir atkūrimo metodas, pagrįstas koherentinių (vienodų bangos ilgių, dažnių ir pastovaus fazių skirtumo bangos) šviesos bangų sklaida ir šios šviesos interferencija su tam tikru atraminiu optiniu signalu. Netiesiogiai holografiją galima vadinti trimate fotografija, kadangi skirtingai nuo nuotraukos, holograma išsaugo objekto tūrį.

Holografijos idėją iškart po karo 1947 m. iškėlė vengrų fizikas Dennis Gabor ir už tai 1971 m. buvo apdovanotas Nobelio premija. Naują postūmį holografija įgavo 1960 m., kai buvo išrastas lazeris – koerentinės šviesos šaltinis. Pirmoji holograma, kurioje pavaizduoti trimačiai objektai, buvo užrašyti Sovietų Sąjungoje Jurijaus Denisjuko 1962 metais ir JAV mokslininkų – 1963 metais (Emmett Leith ir latvių kilmės Juris Upatnieks).

Plataus pritaikymo hologramos nepasiekė, nors ši technologija audrina futurologų vaizduotę jau kelis dešimtmečius. Na, prisiminkime kad ir 1977 metų filmą Star Wars su holografinės trimatės komunikacijos scenomis.

Taigi, gryžkime prie šiandienos. Dar 2007 m. žurnale Nature buvo pristatyta mokslininkų sukurta nauja polimerinė medžiaga, kuri puikiai atliko daugkartinio naudojimo holografinės fotoplokštelės-ekrano funkcijas. Šios medžiagos jautrumas siekė 10X10 cm, o maksimalus perrašymo tempas buvo vienas kadras per 3-4 minutes. Mažokai.

Naujoji Nasser Peyghambarian sukurta sistema jau geba atnaujinti holografinį vaizdą vieno kadro per dvi sekundes greičiu. Jau geriau, bet vis dar per mažai. Juk normaliai videokonferencijai reikia mažiausiai 30 kadrų per sekundę.

Kodėl mokslininkai tobulina hologramų technologijas ir kur jos gali būti pritaikytos? Trimačio videoryšio sistemos gali būti naudojamos ne tik rengiant videokonferencijas ar kuriant reklamas ir žaidimus. Šios technologijos praverstų medikams. Leistų rengti virtualius konsiliumus, o chirurgai galėtų atlikti net ir virtualias pacientų operacijas. Mokslininkai tvirtina, kad jų sistemos leistų stebėti gamybinius procesus ekstremalioje, sveikatai pavojingoje aplinkoje. Toks holografinis ryšys praverstų ir kosmoso tyrimuose, leistų tyrinėti tolimas planetas. Skamba neblogai. Tik dar reikia šiek tiek patobulinti technologiją, padidinti raišką, greitį ir holografinių ekranų dydį.

JAV kosminių projektų strategai parengė viziją, kaip galėtų vykti pilotuojamo kosminio aparato ir astronautų kelionė į artimiausius asteroidus arba taip vadinamus NEO ( Near Earth Object).

NASA reaktyvinio judėjimo laboratorijos specialistas Brian Wilcox pateikė techninių sprendimų ir kosminės ekspedicijos projekto eskizus. Įdomu tai, kad į tokios misijos organizavimą įtraukta ir tarptautinė kosminė stotis, o tiksliau – amerikiečiams priklausanti stoties dalis.

Tarptautinė kosminė stotis dirbs iki 2015 metų. Toks numatytasis eksploatacijos laikas. Tolimesnis stoties likimas dar neaiškus. Rusai lyg ir planuoja atsiskyrę savo gabalą jo bazėje imti statyti naują kosminę stotį, o štai amerikiečiai prabilo apie tai, kad kai kurios kosminės stoties dalys gali būti panaudotos kosminėms ekspedicijoms. Čia kalbama apie vieną naujausių ir moderniausių kosminės stoties modulį Node3 arba Tranquility, kuris prie stoties buvo prijungtas tik šių metų vasarį. Ši statinaitė turi net šešis švartavimosi mazgus su liukais. Prie vieno iš jų dabar prijungtas didžiausias kosminis langas Cupola.

Atskyrus modulį nuo stoties prie jo galima jungti atskiras dalis ir taip pastatyti kosminėms ekspedicijoms tinkamą laivą.

B.Wilcox siūlo prie Tranquility modulio šonų prijungti du kosminių tyrimų aparatus Space Exploration Vehicle (SEV). Tokie aparatai skirti dviem astronautams. Atskridus prie asteroido SEV aparatais būtų tyrinėjamas asteroidų paviršius.

Apie asteroidų keliamą grėsmę mūsų planetai galite sužinoti šiame straipsnyje: Grėsmės iš kosmoso.

Urvas pažymėtas rodykle, o S raide pažymėtas taip vadinamas Lunar swirl. Šioje vietoje aptikta skylė stebina tuo, kad šioje zonoje (Svajonių jūra) nėra jokių vulkaninio aktyvumo pėdsakų.

Milžiniškos įgriuvos, olos ir urvai Mėnulio paviršiuje kelia mokslininkų susidomėjimą ir audrina vaizduotę. Ką tokiuose urvuose aptiktų speleologai?

Pirmą Mėnulio skylę pernai nupaveikslavo japonų kosmoso tyrimų aparatas Kaguya. Jis aptiko maždaug 65 metrų diametro ir ne mažiau 80 metrų gylio olą Marius Hills kalvose Audrų vandenyno zonoje. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tokios olos atsirado prieš milijonus metų, kai Mėnulis dar buvo aktyvus ir jame veikė vulkanai. Tokią mintį perša ir Mėnulio paviršiuje paliktos lavos upelių vagos.

Taip atrodo japonų palydovo nuotraukų serija. Čia Mėnulio skylė nupaveiksluota skirtingu metu, įvairiu apšvietimu.

Panašius „Triušio urvus“ užfiksavo ir amerikiečių Mėnulio tyrinėtojas Lunar Reconnaissance Orbiter (LRO). Jis nupaveikslavo daugiau mėnulio urvų. Mokslininkai įsitikinę, kad šios olos gali būti įėjimas į geologinių stebuklų pasaulį. Kita vertus, kai kurie Mėnulio užkariavimo strategai siūlo paslaptingąsias olas panaudoti Mėnulio bazės statybai. Pavyzdžiui, taip atrodo Johnson Space Center sumanymas statyti požeminę bazę. Tokiai bazei negrėstų meteoritų lietūs, būtų patikimesnė apsauga nuo radiacijos.

Viršuje: 300 kilometrų ilgio Rima Ariadaeus vaga. Tai vienas ilgiausių ir ryškiausių Mėnulio randų. Apačioje: Marius kalvų rajonas - vulkaninio aktyvumo žymės.

Japonai pasišovė išspręsti energijos stokos problemą Žemėje visiems laikams. Fantastiška idėja – pavadinta Luna Ring projektu. Pagrindinis projekto elementas -  uždaras 11 tūkstančio kilometrų ilgio ir 400 kilometrų pločio fotoelektrinių panelių žiedas Mėnulio paviršiuje. Šio projekto koncepciją rengė Japonijos statybų kompanija Shimizu, kuri yra sukūrusi ir miesto-piramidės projektą.

1 – saulės baterijų laukai; 2 – magistralinis kabelis, jungiantis saulės baterijas; 3 – mikrobangų antena; 4 – galingas lazeris; 5 – geležinkelio bėgiai, kuriais būtų gabenamos medžiagos, robotai ir atsarginės dalys statinio remontui bei priežiūrai; 6 – automatinis mobilus fabrikas, kuriame gaminamos saulės baterijos.

Shimizu ekspertai suskaičiavo, kad iš Mėnulio žiedo per dirbtinius palydovus-retransliatorius į Žemę perduodamos elektros energijos pakaktų visiems mūsų planetos gyventojams. Jos būtų kur kas daugiau, nei galėtume suvartoti. Tokia tat, gerovės visuomenės vizija.

Elektrinės Mėnulyje statybos projektas išties – neregėto mąsto ir sudėtingumo inžinerinis uždavinys. Be to, gamtos mylėtojams ir saugotojams, manau, nepatiks pakitęs naktinio dangaus šviesulio portretas. Tarsi pirato fizionomija, perrišta akies raiščiu. Ar tik nevirs Mėnulis kažkuo panašiu į filme „Žvaigždžių karai“ demonstruotą The Death Star.

Mėnulio bazės statybai ir tokios statybinės technikos gabenimui į Mėnulį didžiosios kosminės agentūros jau yra sukurusios specialius aparatus.

Luna Ring projekto entuziastai dėsto savo argumentus. Pasak jų, statant Mėnulyje saulės jėgainę nereiktų transportuoti iš Žemės sudėtingų konstrukcijų, jos elementų ir medžiagų. Jas galima būtų pasigaminti pačiame Mėnulyje. Iš Mėnulio grunte esančių elementų galima gaminti stiklą, keramiką, saulės elementus ir kitas statybines medžiagas. Reiktų tik Mėnulyje įkurdinti robotų bazę ir atidaryti ten statybų aikštelę. Žinoma, galima pasišaipyti iš tokios japonų fantazijos. Tačiau, man atrodo, kad panašūs projektai gali būti kada nors įgyvendinti. Juolab, kad NASA, ESA ir kitos kosmoso organizacijos jau sukūrė ir išbandė techniką, galinčią kažką panašaus realizuoti.

Panašus straipsnis: Kosminė elektrinė startuos 2015 metais.

Dar vienas fantastiškas Shimizu projektas - kosminis viešbutis.

Iš Tanegashima kosminio centro paleistas saulės burlaivis IKAROS ir tarpplanetinė kosminė stotis AKATSUKI.

AKATSUKI, dar žinomas kaip Venus Climate Orbiter ir Planet-C aparatas, yra skirtas Veneros tyrimams. Šis kosminis aparatas tirs karštosios planetos debesis, žaibus ir audras.

Prie savo tyrimų objekto AKATSUKI nukeliaus iki šių metų pabaigos ir ten sudarys draugiją europiečių aparatui Venus Express.

Kartu su AKATSUKI kosmine stotimi į erdvę pakilo ir pirmasis palydovas-burlaivis IKAROS. Šis aparatas turi taip vadinamą saulės burę, kurios pagalba galės manevruoti beorėje erdvėje. IKAROS mėgins savarankiškai nusigauti iki Veneros, o po to – ir dar toliau.

Taip atrodys bures išskleidęs IKAROS

Ankstesni tyrimai

Iki šiol Veneroje pabuvojo vos keli sovietų ir vienas amerikiečių zondas. Maždaug prieš 40–30 metų keli sovietiniai „Venera“ ir amerikiečių „Pioneer Venus“ aparatai įskriejo į Veneros atmosferą ir net nusileido ant šios planetos paviršiaus, tačiau jie čia veikė tik po kelias valandas. Sunaikino juos nepakeliamas karštis. Veneros paviršiaus tyrimo aparatų elektroninės sistemos tiesiog iškepė, mat šioje planetoje temperatūra svyruoja apie 475 laipsnius pagal Celsijų, o slėgis siekia 100 atmosferų. Galite įsivaizduoti, koks tai pragariškas klimatas, jei savo pyragus kepate maždaug 200 laipsnių temperatūroje, o jūsų automobilio padangose yra tik apie 2–2,5 atmosferos slėgio.

Ateities misijas į Venerą planuojantys tyrinėtojai, bando kurti tokius aparatus, kurie neiškeptų karštojoje planetoje. Mokslininkai Džefris Lendis (Geoffrey Landis ) ir Kenetas Melotas (Kenneth Mellott) apskaičiavo, kad sumontavus specialius šaldytuvus galima veneraeigių „gyvybę ir darbingumą“ pragariškame karštyje palaikyti net apie 50 parų. Veneros paviršiaus tyrimo aparatų elektroniką norima sumontuoti apelsino dydžio keraminėje kapsulėje, kurią aušintų dar 1816 metais sukurtas Stirlingo variklis.

Temperatūrų keitiklis
Maždaug prieš šimtmetį škoto Roberto Stirlingo (Robert Stirling) sugalvotas ir sukonstruotas vidaus degimo varikliukas, atrodo, padės šiandienos mokslininkams atvėsinti Veneros zondus. Stirlingo šiluminis variklis – tai mašina, galinti efektyviai karštį paversti šalčiu ir atvirkščiai. O iš karščio išgaunamo šalčio kaip tik ir reikia perkaistančioms veneraeigių sistemoms. Tokią temperatūrų keitimo sistemą ketinama sumontuoti naujausiuose veneraeigiuose.

Stirlingo variklio principu veikiančią vėsinimo sistemą sudaro metalinė sfera su elektronine įranga. Kad ji veiktų, radiatoriuose temperatūra turi būti aukštesnė už aplinkos. Dujoms radiatoriuje įkaitus iki 500 laipsnių vėsinimo sistemoje temperatūra turėtų nukristi iki 200 laipsnių. Tokioje temperatūroje jau gali funkcionuoti elektroninės veneraeigių smegenys. Ši aušinimo sistema bus maitinama specialia plutonio baterija.
Veneraeigio prototipas su tokia aušinimo sistema kol kas dar nesukonstruotas. Tačiau NASA specialistai jau suabejojo, ar tokio iš viso reikia, mat puslaidininkių specialistams pavyko sukurti elektronines sistemas, veikiančias net ir 650 laipsnių temperatūroje. NASA inžinierius Filas Neudekas (Phil Neudeck) įsitikinęs, kad dideliam karščiui atsparios mikroschemos gali būti naudojamos ne tik Veneroje, bet ir reaktyviniuose varikliuose, naftos ir dujų gavybos verslovėse.

Misijos į Venerą
1. Pirma žmonių misija į šią planetą buvo surengta 1961 m. sovietams paleidus kosminį aparatą „Venera 1“. Tačiau jis savo užduoties neįvykdė, nes ryšys su juo nutrūko jau po kelių dienų, kai nuo Žemės jis nutolo apie 2 mln. kilometrų.
2. Amerikiečių kosminiai aparatai „Mariner 1“ ir „Mariner 2“ taip pat patyrė nesėkmę (1962 m.).
3. Sovietų „Venera 3“ įskriejo į Veneros atmosferą (1966 m.). Tai pirmasis žemiečių prisilietimas prie svetimos planetos atmosferos.
4. Sovietų aparatai „Venera 4“, „Venera 5“ ir „Venera 6“ tyrinėjo planetos atmosferą (1967 ir 1969 m.).
5. „Venera 7“ – pirmas ant šios planetos paviršiaus (1970 m.) nusileidęs aparatas. Vėliau čia bandė leistis „Venera 8“ ,„Venera 9“ ir „Venera 10“.
6. Į Merkurijų paleistas amerikiečių „Mariner 10“ praskriedamas pro Venerą tyrinėjo jos atmosferą (1974 m.).
7. Amerikiečių „Pioneer Venus“ misija į Venerą (1978 m.): buvo paleisti keli zondai į planetos atmosferą, o iš aplink planetą skriejančio aparato tyrinėtas planetos paviršius.
8. Sovietų „Venera 11“–„Venera 16“ misijos (iki 1982 m.).
9. Į Halio kometą paleisti sovietų kosminiai aparatai „Vega“ praskriedami Venerą tyrinėjo jos atmosferą.
10. Amerikiečių zondas „Magellan“ nufotografavo beveik visą Veneros paviršių (1989–1994 m.).
11. Į kitas planetas paleisti amerikiečių aparatai „Galileo“ ir „Cassini“ taip pat praskriejo pro Venerą.
12. Šiuo metu aplink Venerą skrieja ir ją tiria 2005 m. paleistas Europos Kosmoso Tyrimų Agentūros aparatas „Venus Express“.

Balandžio 12-oji diena nuo sovietmečio mums liko kaip kosmonautikos ir aviacijos diena. Minint šią datą galima būtų surengti Lietuvos kosmonautų rinkimus ir tikrai, manau, pretendentų į šį titulą būtų ne vienas. Kosmonautais dabar vadinami visokie keistuoliai, išsiblaškėliai, apsimetėliai. Nuo visokių „antanų“ iki „ostapenkų“. Anksčiau kosmonautais buvo vadinami tie, kurie skraidė į kosmosą. Dabar jie vadinami amerikoniškai – astronautais.

Aptikau Kauno aviacijos muziejaus leistą E.Ganusausko knygelę Lemties kilpa. Čia pasakojama apie vieną lietuvį, kuris prieš dvi dešimtis metų buvo atsidūręs arčiausiai kosmoso platybių slenksčio. Tai – Rimantas Antanas Stankevičius , žuvęs prieš 20 metų (1990 m. rugsėjo 9 d.) Italijoje.

Jis buvo visiškai parengtas sovietų sąjungos kosminėms ekspedicijoms, Žemės atmosferoje skraidė sovietinio daugkartinio naudojimo kosminiu laivu Buran ir turėjo tapti jo pilotu-kosmonautu. Buvo suplanuota, kad R.Stankevičius pakils į kosminę erdvę Sojuz-T kosminiu aparatu. Tačiau šie planai žlugo. Sovietinė kosminė programa užstrigo.

Lakūnui bandytojui R.Stankevičiui yra tekę skraidyti labai aukštai ir dideliais greičiais: 22 kilometrus virš Žemės ir beveik tris kartus už garsą didesniu greičiu. Įspūdingi rodikliai. Jis yra bandęs skristi reaktyviniu lėktuvu be piloto kabinos gaubto. Šiuo eksperimentu mėginta išsiaiškinti iki kokio greičio orlaivio pilotas dar gali valdyti lėktuvą ir išlikti darbingu.

Turbūt girdėjote hipotezę apie tai, kad dinozaurai Žemėje išnyko po to, kai į mūsų planetą trenkėsi milžiniškas asteroidas. Mokslininkai perspėja, kad ir mus gali ištikti panašus likimas, nes Žemei vėl grasina pavojingai artėjantys asteroidai ir visa šluojantys saulės pliūpsniai.

Pavojingiausias iš jau žinomų Žemės link skriejančių asteroidų yra Apofis (Apophis Nr.99942). 2029 metų pavasarį kirtęs Mėnulio orbitą jis turėtų praskrieti šalia Žemės maždaug 30–40 tūkstančių kilometrų atstumu. Palyginimui reikėtų priminti, kad vidutinis atstumas nuo Žemės iki Mėnulio yra maždaug 384 tūkst. km, o mūsų planetos skersmuo siekia 12 700 km. Skriejantį geostacionaria orbita visai šalia Žemės asteroidą paveiks mūsų planetos gravitacijos jėga ir, labai tikėtina, kad jis sulėtins sukimąsi aplink savo ašį. Nuo asteroido galbūt atskils dalis uolienų. Dėl mūsų planetos traukos Apofis pakeis savo skrydžio orbitą ir yra didelė tikimybė, kad sugrįžęs 2036 metais jis visu smarkumu rėšis į Žemę. Tokio smūgio jėga gali prilygti 1 500 megatonų trotilo sprogimui. Tai gerokai stipresnis sprogimas už garsiojo Tunguskos meteorito, kuris paliko kraterį Sibire, o jo jėga prilygo tik 2–20 megatonų. Dar, palyginimui, galime prisiminti ir 1883 metais įvykusį Krakatau (Krakatoa) vulkano išsiveržimą, kurio jėga atitiko 200 megatonų trotilo sprogimui.

Taigi, Apofis trinktels kaip reikiant. Įdomu ar iki to laiko sulauksime kompensacijų už nurėžtas pensijas?

Grėsminga uola
Pirmą kartą apie grėsmingą asteroidą 2004MN4 imta kalbėti 2004 metais. Tuomet jis buvo atrastas ir pakrikštytas senovės egiptiečių dievo Apepo (Apophis) vardu. Anot mitų, milžiniškos gyvatės pavidalo dievas-griovėjas Apepas gyvena požeminiame Duato pasaulyje ir siekia sunaikinti Saulę.

Skirtingais skaičiavimais spėjama, kad Apofis yra nuo 270 iki 390 metrų ilgio ir sveria apie 260 mln. tonų. Tikimybė, kad jis susidurs su žeme 2029 metų balandžio 13 d. (beje, tai bus penktadienis) lygi 1 prie 37.

Tačiau matematinė, statistinė tikimybė – dar ne draudimo polisas. Prisiminkime kas buvo kalbama, kai 2002 metų liepos 1 dieną Šveicarijos padangėje virš Bodensee ežero susidūrė rusų Ту-154 ir amerikiečių Boeing-757 lėktuvai. Ekspertai tuomet kalbėjo, kad tokio susidūrimo ore tikimybė buvo lygi dviejų musių susidūrimui greitkelyje iš Ženevos į Ciurichą. Arba prisiminkite praeitų metų (2009 m.) vasario 10 dienos įvykius, kuomet virš Sibiro platybių 790 kilometrų aukštyje susidūrė du dirbtiniai Žemės palydovai – rusų Kosmos2251 ir amerikiečių Iridium33. Net patys akyliausi kosminio eismo specialistai tuomet negalėjo numatyti šios avarijos. Jos tikimybė buvo tokia menka, kad niekas apie tai net nepagalvojo. Ir vis dėlto tai nutiko.

Grįžkime prie grėsmingojo Apofio asteroido. Jo smūgio į Žemę jėga gali siekti 1,5 gigatonos. Tokią jėga sukurtų 3000 kg į kubinį metrą tankio asteroidas įlėkęs į atmosferą 12,6 kilometrų per valandą greičiu. Taigi, rizika – didelė. O ant kortos juk pastatyta viskas: nuo labas rytas iki labanakt. Tik akimirka ir jau nieko gali nelikti.

Nuosprendis Apofiui
Kosmines programas vykdančios valstybės iki 2017 metų rengiasi paskelbti nuosprendį šiam asteroidui. Ar jis bus susprogdintas, ar bus mėginama pakeisti jo skrydžio orbitą, dar nenuspręsta. Tokiam sprendimui priimti trūksta duomenų apie Apofio sudėtį, tikslias jo koordinates ir skrydžio trajektoriją.

Pirmus detalesnius duomenis apie asteroidus ir jų sudėtį gausime tuomet, kai į Žemę sugrįš japonų kosminis zondas „Hayabusa“. Šis skraidantis aparatas Žemę turėtų pasiekti šiemet ir numesti mums kapsulę su asteroido Itokava grunto pavyzdžiais. 2005 metais „Hayabusa“ zondui pirmam pavyko nutūpti ant asteroido paviršiaus, paimti kosminio kūno grunto pavyzdžių ir pakilti nuo jo skrydžiui namo. „Hayabusa“ zondo pargabenti pavyzdžiai ir amerikiečių aparato „NEAR-Shoemaker“ anksčiau atlikti Eroso asteroido tyrinėjimai suteiks nemažai naudingos informacijos prieš apsisprendžiant, ką daryti su grėsminguoju Apofiu. Naujų žinių ir patirties tikimasi ir iš europiečių kosminio laivo „Rosetta“ misijos į Čiumovo-Gerasimenkos kometą, ant kurios 2014 metų lapkričio mėnesį „Rosetta“ ketina nuleisti tyrimų modulį.

Asteroidų medžiotojas
Tačiau tokios informacijos vargu ar pakaks ir Apofio link teks paleisti specialų tyrimų zondą. 2008 metais buvo paskelbta, kad Apofio tyrimo zondą konstruos „SpaceWorks Engineering“ ir „SpaceDev“ kompanijos, nes jų pasiūlytas projektas laimėjo „Planetary Society“ skelbtą konkursą „Apophis Mission“. Kada bus paleistas šis zondas, dar neaišku, tačiau jis jau turi pavadinimą „Foresight Encounter Spacecraft“ ir detalų veiksmų planą.

Įžvalgi misija
„SpaceWorks Engineering“ ir „SpaceDev“ kompanijų suprojektuotas aparatas „Foresight“ turėtų atlikti kelias užduotis. Šiame erdvėlaivyje bus sumontuota kamera, lazerinis altimetras, ryšio sistema ir bene svarbiausias prietaisas – radijo švyturys.

„Foresight“ buvo planuojama paleisti 2012 metų gegužę, o prie Apofio jis turėtų priartėti 2013-ių kovą. Atsidūręs šalia asteroido aparatas imtų dreifuoti ir tyrinėti kosminės uolos paviršių ir jo sudėtį. Mėnesį pasitrynęs greta asteroido zondas atitoltų nuo jo per porą kilometrų ir taip skrietų paskui jį beveik metus. Šios palydos tikslas – tiksliai nustatyti Apofio orbitą. O ją apskaičiuoti padėtų zonde sumontuotas radijo švyturys. Visa ši misija, projekto autorių skaičiavimais, kainuos tik 137 mln. JAV dolerių.

„Foresight“ jau laimėjo „Apophis Mission“ konkursą ir šio projekto kūrėjams buvo apmokėtos projekto rengimo išlaidos. Tačiau „SpaceWorks Engineering“ ir „SpaceDev“ kompanijų planas nevienintelis ir nebūtinai jis bus įgyvendinamas. „Planetary Society“ konkursui iš viso buvo pateikti 37 projektai. Be „Foresight“ aparato, gerai įvertinti ir ispanų kompanijos „Deimos Space“ aparato „A-Track“ projektas bei Europos Kosminės Agentūros EADS ir „Astrium“ bendras projektas „Apophis Explorer“.

Sunaikinimo planai
2007 metais NASA tyrimų centre „Marshall Space Flight Center“ buvo pristatytas Apofio sunaikinimo planas. Pasitelkę raketą-kėlėją „Ares V“, kuri dalyvaus ir statant bazę Mėnulyje, amerikiečiai ketina paleisti į kosmosą aparatą su branduoliniais ginklais. Iškeltas į kosminę orbitą ir atsiskyręs nuo raketos-kėlėjos šis kosminis aparatas išskleis saulės baterijas, įjungs variklius ir nuskries asteroido link. Aparato krovinių skyriuje – grėsmingas ginklas: šešios po 1,5 tonos sveriančios bombos, užtaisytos 1,2 megatonų branduolinėmis galvutėmis, pasiruošusiomis trinktelti tam Apofiui iš peties.

Priartėjęs prie asteroido aparatas atidarys krovinių skyrių iš kurio kas valandą bus paleista po vieną bombą. Šios bombos-medžiotojos, aprūpintos savais varikliais, kameromis ir lidarais (infraraudonaisiais lazeriais radarais), paeiliui priskries prie asteroido ir likus maždaug 130 metrų iki jo paviršiaus susprogs. Tokios serijos sprogimų turėtų pakakti asteroido judėjimo krypčiai pakeisti. O rentgeno ir gama spinduliai ir neutronai po sprogimo dalį asteroido paviršiaus pavers plazma.

Asteroido sprogdinimo projektų yra pasiūliusi ne tik NASA. Privatus fondas „B612 Foundation“ ir jo inžinieriai bei astronomai pasišovė iki 2015 metų išmokyti žmoniją numušinėti asteroidus taip kaip tai daroma su kankorėžiais ant medžio. Šio fondo iniciatyvos ir paskatino NASA agentūrą atkreipti dėmesį į asteroidų ir kometų keliamą grėsmę.
Be sprogdinimų, NASA specialistai svarsto ir kitus Apofio nukenksminimo būdus. Pavyzdžiui, trenkti į asteroidą kosminiu buldozeriu (panašiai kaip „Deep Impact“ misijoje) ir taip pakeisti jo skrydžio trajektoriją. Arba nusiųsti prie asteroido išlankstomą 100 metrų skersmens parabolinį veidrodį, kuris čirškintų asteroido šoną tol, kol tas imtų muistytis. Garai nuo įkaitusio paviršiaus veiktų tarsi reaktyvinis variklis ir pakeistų asteroido kryptį.

Visi projektai atrodo daugiau ar mažiau patrauklūs ir efektyvūs, tačiau mokslininkai svarsto, kad norint priimti teisingiausią ir efektyviausią sprendimą pirma reikia pasiųsti astronautus, kurie išsilaipintų Apofyje, įvertintų situaciją ir galbūt ten nuveiktų kažką naudingo.

Žvalgai iš Žemės
Visus mums pavojingai skriejančius dangaus kūnus stebintys „Near Earth Object“ (NEO) programos organizatoriai jau parengė išsilaipinimo ant asteroido planą, o jam įgyvendinti nereikia jokių naujų agregatų. Visi tokiai misijai reikalingi įrenginiai jau sukurti, mat pasitelkus juos rengiamasi kolonizuoti Mėnulį. Astronautų nusiuntimas į asteroidą, daugelio mokslininkų nuomone, yra labai realus.

Tačiau NASA astronautai Edvardas Lu (Edward Lu) ir Stenlis Lavas (Stanley Love) įsitikinę, kad nusileidimas ant asteroido nebūtinas. Pasak jų, mėginimai nusileidus ant asteroido ten sumontuoti specialius variklius, kurie pakreiptų asteroidą skrieti kitu keliu, yra per daug sudėtingi. Asteroido gravitacinė jėga labai silpna ir varikliai gali atitrūkti. Bandymai pragręžti asteroidą ir patikimiau pritvirtinti variklius, anot jų, taip pat užduotis rizikinga.

Edvardas Lu ir Stenlis Lavas grėsmingąjį asteroidą siūlo nuvilioti pasitelkus gravitacinį traktorių. Atskriejęs prie asteroido toks 20 tonų sveriantis kosminis aparatas įjungtų savo variklius ir, panaudodamas gravitacinę jėgą, iš lėto temptų asteroidą šonan. Per metus kosminis traktorius galėtų pakeisti asteroido orbitą taip, kad jis nebekeltų grėsmės Žemei.

Robotai-medžiotojai
Dar fantastiškesnį asteroido nukenksminimo būdą siūlo „SpaceWorks Engineering“ kompanija. Ji suprojektavo skraidančius robotus-graužikus, kurie primena kai kurias filmo „Matrica“ scenas.

„SpaceWorks Engineering“ idėja maždaug tokia: pagaminti armiją robotų, pavadintų MADMEN (Modular Asteroid Deflection Mission Ejector Node), ir pasiųsti juos prie asteroido. Apspitę pavojingąjį Apofisą jie nutūptų ant jo paviršiaus ir įsigręžtų į gruntą. Tokių robotų turėtų būti pakankamai daug ir jie turėtų aplipti asteroidą iš visų pusių. Vėliau koordinuotai ir paeiliui šie robotai įjungtų savo variklius ir pamėgintų išstumti asteroidą iš pavojingos orbitos. Kadangi asteroidas skrieja besisukdamas aplink savo ašį, tai robotų veiksmai turėtų būti labai kruopščiai koordinuoti, cikliški ir ritmingi.

Kosminis bilijardas
O štai Prancūzijos kosminių tyrimų centro (CNES) bendradarbiai Didjė Masonė (Didier Massonnet) ir Benua Meisinjakas (Benoit Meyssignac) pasiūlė sužaisti net kosminį bilijardą. Taip, tai tikrai tinkamas pavadinimas jų projektui, nes prancūzai pasišovė tarpusavyje sudaužti du asteroidus.

Žurnale „Acta Astronautica“ aprašytasis prancūzų planas maždaug toks: specialiu kosminiu laivu-robotu sugauti nediduką asteroidą nutempti jį ir pastatyti skersai Apofio kelio. Tai turėtų būti maždaug už 1,5 mln. kilometrų nuo mūsų planetos, kad Žemės ir Saulės traukos jėgos būtų subalansuotos. Atskriejantis Apofis atsitrenktų į kliūtį ir pakeistų judėjimo kryptį. Nesigilinant į technines detales šis planas atrodo gan paprastas, tačiau amerikiečių mokslininkai jau pavadino jį perdėm fantastišku ir tinkančiu nebent Holivudui, bet ne NASA.

Saulė – žudikė
Išties mūsų išradingumui ribų nėra. Tačiau grėsmės realios. Ir jos ne už kalnų. Vis dar neišsprendus tolimos Apofio bėdos jau už poros metų laukia dar viena reali grėsmė. Tai – didžiulės Saulės audros, kurių laukiama 2012 metais.

Amerikiečiai jau deda į kelnes dėl to, kad bus padaryta milžiniška žala visai mūsų planetoje veikiančiai elektros tiekimo sistemai ir kitoms modernioms technologijoms. Baiminamasi, kad Žemė po Saulės audrų atakos bus nublokšta 150 metų atgal, į tuos laikus, kai 19-ojo amžiaus pabaigoje siautėjo panašios kosminės stichijos. Tik tuomet buvome kur kas mažiau priklausomi nuo elektronikos ir energetikos.

Atrodo, pačirškins kaip reikiant…

Ne tik Majai ir jų kalendorius pranašauja kažką ekstremalaus. Apie tai užsimenama ir Nostradamuso pranašystėse. Hmmm… gaila, kad ten nieko nekalbama apie tai, kada kompensuos Lietuvoje dėl krizės nurėžtas pensijas. Na, ir kada pagaliau už šildymą mokėsime mažiau?

Šiandien astronomai nuolatos stebi Žemės apylinkes. Taigi, panikuoti, gal būt, ir neverta. Jei Jums vis dėlto neramu, tai galite karts nuo karto užmesti akį į NASA NEO tinklalapį. Jame kasdien pranešama apie asteroidus ir jų dislokacijos vietą. Artimiausiu metu, rodos, Armagedono nebus. O dėl Saulės grėsmių mokslininkai, matyt, taip pat pasiūlys savo sprendimą. Juolab, kad šiemet pakilo kosminis aparatas stebėsiantis pokyčius Saulėje.

Silikono slėnyje Lietuvos Vyriausybė kuoliukus jau sukalė, NASDAQ biržoje premjeras plaktuku taukštelėjo, belieka sužymėti Lietuvos interesus Mėnulyje ir Marse. O pradžiai, matyt, galima būtų prisijungti ir prie europinių kosminės energetikos projektų.

EADS Astrium jau pakvietė energetikos kompanijas ir agentūras kartu kurti bei paleisti dirbtinį Žemės palydovą-elektrinę.

Lyg iš gausybės rago iš kosmoso plūstanti energija senokai domina turtingiausias pasaulio valstybes.

Paleisti kosmines elektrines ketina amerikiečiai ir japonai. Mokslinėje periodikoje ir mokslo populiarinimo žiniasklaidoje nemažai buvo diskutuojama šia tema.

Kosminės energetikos pionieriai gan sparčiai artėja prie tikslo. 2016 metais amerikiečiai elektros energija iš kosmoso žada aprūpinti visą Fresno apygardą (Fresno County). Skelbiama, kad tai bus 200 megavatų galingumo kosminė jėgainė

Japonai dar anksčiau – 2015-ais metais turėtų paleisti į orbitą demonstracinį aparatą kuris siųs į Žemę iki 100 kilovatų energijos. Space solar power system projektas po truputį stumiasi į priekį. Vėliau šio palydovo pėdomis bus paleista daugiau aparatų ir iki 2030 metų Japonijos kosminės energetikos galingumai turėtų padidėti iki vieno gigavato.

Techninės užduotys

Idėja iš kosmoso siurbti energiją susiduria su techninėmis problemomis. Amerikiečiai, atrodo, jau apsisprendė, kad energiją į Žemę siųs elektromagnetinėmis bangomis. Tiksliau – centimetrinėmis, nuo vieno iki dešimties centimetrų ilgio bangomis pasirinktu tam tikru dažniu. Mūsų mikrobangės krosnelės, beje, veikia 2,45 gigahercų dažniu.

Japonai, kol kas neapsisprendė kaip energija iš kosmoso bus perduodama į Žemę, o štai europiečiai iš EADS Astrium kolektyvo ketina panaudoti lazerinį infraraudonųjų spindulių srautą.

Yra čia ir dar viena dilema. Tai – perdavimo tikslumas. Energijos spindulys iš kosmoso turi būti racionaliai sufokusuotas ir tiksliai nukreiptas į imtuvą, kuris konvertuotų tą kosminę energiją į elektros energiją. O kas bus jei energetinis spindulys nukryps nuo savo tikslo ir dėl kokios nors klaidos ims spirginti viską aplinkui? Tai bent dilema.

EADS Astrium technikos direktorius Robert Laine tvirtina, kad europiečiams pasigaminti kosminę elektrinę prireiks penkerių metų. Tai, anot jo, galėtų būti 10-20 kilovatų galingumo demonstracinė, bandomoji versija. Kol kas tiek kilovatų užtektų nebent tik mano nameliui apšildyti. Na, gal dar ir kokio vieno kito kaimyno. Bet ne daugiau.

Nuotykiai Marse tęsiasi. Trys kosminės stotys, skriedamos aplink planetą, sėkmingai ją fotografuoja ir matuoja. O marsaeigiai „Opportunity“ ir „Spirit“ rugsėjį, po šešias savaites trukusios dulkių audros, vėl atnaujino darbus. Po priverstinės prastovos „Opportunity“ jau keliauja į Viktorijos kraterį.

Anksčiau Marsas laikytas problemiška planeta. Ji vadinta kosminių erdvėlaivių kapinėmis, tačiau dabar situacija pasikeitė. Apie Marsą jau žinoma tiek daug, kad orbitinių aparatų eksploatacija planetoje tampa įprasta rutina, o į kelionę rengiasi dar vienas naujas marsaeigis.
2004 m. sausio 24 d. NASA Jet Propulsion laboratorijoje atidžiai buvo stebima susirūpinusio Robo Maningo (Rob Manning) veido išraiška. Jis buvo atsakingas už marsaeigio „Opportunity“ nusileidimą, todėl įsitempęs vis dar laukė paprasčiausio pyptelėjimo – ženklo, pranešančio, kad antras iš dviejų marsaeigių sėkmingai nusileido ant raudonosios planetos paviršiaus. Kai „Opportunity“ pranešė apie savo nusileidimą, skrydžių valdymo centro tylą sudrumstė plojimai ir džiaugsmo šūksniai.

Antras džiaugsmo protrūkis pasigirdo po poros valandų, kai didžiuosiuose skrydžių valdymo ekranuose pasirodė pirmos „Opportunity“ atsiųstos nuotraukos. Marsaeigis nusileido ne tik nepažeistas, bet ir, planetos geologų nuomone, pataikė tiesiai į aukso vidurį: mažą kraterį, kurio šlaitus sudaro gerai matomos suskilinėjusios pamatinės uolienos. „Opportunity“ išsiuntimas būtų atsipirkęs jau vien tik dėl šių uolienų tyrimų, tačiau dabar jau žinome, kad „Opportunity“ ir jo antrininkas „Spirit“ pranoko visus lūkesčius. Vietoj šešių šimtų metrų jų tachometras jau rodo daugiau nei dešimt kilometrų, o jų eksploatacijos laikotarpis vietoj numatytų 90 dienų užsitęsė daugiau nei trejetą metų.

Stebėjimo palydovas – į kaimyninę planetą
2006 metų pradžioje Kalifornijoje vėl buvo jaučiama įtampa. Pasadene, į šiaurę nuo Los Andželo esančioje Jet Propulsion laboratorijoje, dėmesys buvo sutelktas į dirbtinį Marso palydovą „Mars Reconnaissance Orbiter“, trumpiau MRO, kuris kaip tik bandė įskrieti į Marso orbitą. Visų laikų galingiausias ir funkcionaliausias dirbtinis palydovas artėjo prie Marso, tačiau skrydžių valdymo centras turėjo karčios patirties, kad džiaugtis prieš laiką nėra reikalo: pastarąjį kartą, 1999 metais, vienas palydovas buvo prarastas kaip tik jam artėjant prie Marso.

2006 metų kovo 10­ąją MRO sėkmingai įskriejo į Marso orbitą, o to paties mėnesio pabaigoje jis padarė ir pirmas bandomąsias raudonosios planetos paviršiaus nuotraukas. Pagrindinius darbus jis pradėjo tik rudenį, kai palydovo orbita buvo pakeista į tinkamesnę tyrimui.

Keisdamas orbitą, palydovas pasinaudojo Marsą juosiančiu dujų žiedu: apie penkis šimtus kartų tiksliai nusitaikytose vietose jis įskriejo pro Marso viršutinį atmosferos sluoksnį, o kiekvieną kartą planetos dujų žiedas vis labiau sumažindavo jo greitį. Greičiui mažėjant, labai ovali palydovo orbita vis apvalėjo, kol galiausiai praeitų metų rugsėjį MRO aplink Marsą ėmė skrieti 350 kilometrų aukštyje.

Geologų sėkmė
„Spirit“ ir „Opportunity“ marsaeigiuose įmontuotiems tyrimų prietaisams vadovauja Styvas Skvairas (Steve Squyres), kuris prieš keletą metų apie prasidėsiančias erdvėlaivių keliones Marso planetoje tik pasvajodavo. „Šios kelionės – tai keletą metų trunkantis procesas, kurio metu pamažu gauname vis naujų duomenų. Per dvejus metus negaliu išskirti nė vieno už kitus didesnio atradimo ar ypač svarbaus momento, išskyrus nusileidimą“, – sako jis.

Per „Opportunity“ nusileidimą sumišęs S. Skvairas komentavo pirmas nuotraukas iš Meridiano lygumos. Per pirmas kelias dienas jis užsnūsdavo tik trumpam ir maitinosi greičiausiai tik sumuštiniais ir kava.

„Niekas nebuvo matęs tokių nuotraukų. Visos ankstesnės erdvėlaivių nusileidimų vietos buvo truputį panašios. Du erdvėlaiviai „Viking“, „Pathfinder“ ir „Spirit“ nusileido ant lygumų, padengtų akmenimis. Lygumose akmenų buvo daugiau ar mažiau, jų pasitaikydavo įvairių formų ir dydžių, tačiau vis tiek – vien akmenys. Remdamiesi tokiais vaizdais susidarėme įspūdį, kad visas Marsas tai tik nuobodi akmenynė, – pasakoja S. Skvairas. – Gavę pirmas nuotraukas iš Meridiano lygumos nustebome: jose akmenų nesimatė. Nuotraukose buvo ne akmenys, o vien tik smėlis. Tada tiesiai priešais save, maždaug už dešimties kilometrų, išvydome fantastinę sluoksniuotą uolą. Anksčiau svajojau, kad jei mums pasiseks ir daug dirbsime, ką nors panašaus galėtume surasti už kelių šimtų metrų, bet dabar tai buvo visai čia pat.“

Akmenys yra svarbūs
Geologiniu požiūriu, būtent akmenys ir yra svarbiausi. Remdamiesi nuotraukomis, S. Skvairas ir jo kolegos nusprendžia, kur bus judama toliau, kada ir kokie akmenys bus paimti tikslesniems tyrimams. Be fotografavimo, marsaeigiai savo spektrometrais gali akmenis pamatuoti ir išsiaiškinti jų sudėtį. Mažu grąžtu jie taip pat gali nugremžti viršutinį akmens sluoksnį ir ištirti akmens sudėtį, ant akmens susikaupęs smėlis ir purvas rezultatams įtakos neturi.

„Marso grunto ir akmenų tyrimo būdai priklauso nuo situacijos. Sakykime, kad ką tik nusileidai į Marsą, tačiau tiksliai nežinai, kurioje vietoje atsidūrei. Tokiu atveju iš pradžių svarbiausia surasti neįdomų, visiškai paprastą akmenį – kaip tik tokį, kokių toje vietoje yra pilna. Tik tada, kai maždaug žinai, kokios savybės būdingos tai vietai, gali pradėti ieškoti to, kas neįprasta“, – dėsto S. Skvairas.

Aišku, yra ir ypatingų atvejų, tokių kaip, pavyzdžiui, „Opportunity“ nusileidimas Endurance krateryje. Tą kartą geologai išvydo visiškai naują, didžiulę, iš sluoksniuotų uolienų sudarytą teritoriją, kurioje uolienų sluoksniai buvo nesuskilę, nesusimaišę ir nesugriuvę, o kaip tik tokius, kokie jie susiformavo. Tyrinėdami šiuos sluoksnius Marso geologai galėjo pažvelgti į tolimą jo praeitį.

S. Skvairas pirmas nuotraukas nuo Endurance kraterio šlaito vadina tam tikra tyrimų marsaeigiais kulminacija. Kitas reikšmingas įvykis – kai „Spirit“ galiausiai užkopė ant Husband kalvos ir jo kameros parodė, kas yra kitoje kalvos pusėje.

Svarbiausias marsaeigių uždavinys yra surasti vandens ar jo pėdsakų. „Marso cheminė sudėtis visiškai skiriasi nuo tos, kokią iš pradžių įsivaizdavo dauguma mokslininkų. Paprastai požeminiai vandenys Marse yra prisotinti sieros rūgšties, o kai jie pasiekia Marso uolienų pagrindą sudarantį bazalitą, įvyksta įvairios reakcijos. Kai rūgštyje vandens yra labai mažai, tiek, kiek, pavyzdžiui, Gusevo krateryje, „Spirit“ atsiųstose nuotraukose matome akmenis ir žymes. Kita vertus, Meridiano lygumoje, į kurią nusileido „Opportunity“, buvo daugiau vandens, todėl ir žymės yra kitokios. Šioje lygumoje vanduo iš tikrųjų tekėjo tarp uolienų, o iškilęs į paviršių pavirsdavo garais. Tokiose vietose susiformavo sulfatų sluoksniai, kurie visiškai skiriasi nuo aplinkui esančių uolienų rūšių“, – pasakoja S. Skvairas. Anot jo, nusileidus „Opportunity“ mokslininkai manė rasiantys daug kalkinių uolienų, kuriose galbūt bus išlikę ženklų tų laikų, kai planetą dar dengė storas anglies dioksido dujų žiedas. Tačiau kalkinių uolienų taip ir nebuvo surasta, į kurią pusę bepasisukdavo marsaeigiai, visur jie aptikdavo sulfatus. Marse pavojingų cheminių medžiagų yra daug, tačiau planetoje drėgna ir greičiausiai ji yra šiltesnė nei manyta anksčiau.

Remiantis marsaeigių surinktais duomenimis tikėtina, kad kažkada Marso paviršiuje vandens visai nebuvo, o audrų periodai būdavo labai trumpi. Nepaisant to, šiais periodais Marse vis dėlto galėjo būti tinkamos sąlygos gyventi.

Nors marsaeigiai veikia net dešimt kartų ilgiau nei planuota ir net jei šiuo metu greičiausiai nekyla jokių funkcionavimo problemų, sugesti jie gali bet kada. S. Skvairas žino, kad bet kurį rytą kuris nors iš marsaeigių gali ir nebeatsiliepti: „Tačiau jų kelionė jau pranoko visus lūkesčius. Visus šiuos metus ir metų laikus keliauti Marse buvo nuostabu“.

Stabdymas kosmose – daug tikslumo reikalaujantis manevras, juolab kad tai daroma dar ne iki galo ištirtoje atmosferoje. Marso užkariautojams tenka pasikliauti jau nutilusio „Mars Global Surveyor“ ir tebeveikiančio „Mars Odyssey“ erdvėlaivių surinktais duomenimis bei patirtimi.

Kai pernai spalį MRO palydovas pradėjo stebėjimus, iš karto gavome kvapą gniaužiančių nuotraukų: jis užfiksavo ant Marso paviršiaus ropinėjančius marsaeigius. MRO atsiųstų nuotraukų jau yra daugiau nei visų ankstesnių erdvėlaivių kartu sudėjus. Tiesą sakant, šis erdvėlaivis tarpplanetinio duomenų perdavimo rekordą pasiekė jau 2006 m. rudenį: kelionės pradžioje per parą į Žemę jis atsiųsdavo 75 gigabaitus tikslių nuotraukų, tai yra maždaug šimtą įprastinių CD diskų.

Feniksas nusileidžia ant kojų
2009 metų gegužę Marse turėtų nusileisti dar vienas amerikiečių sukonstruotas aparatas „Phoenix“. Jis turėtų nutūpti ant šiaurinio Marso ašigalio. Šių metų rugpjūtį paleistas erdvėlaivis sukurtas kaip 1999 m. sudužusio palydovo „Mars Polar Lander“ kopija. Dėl šios priežasties erdvėlaiviui ir suteiktas „Phoenix“ – Fenikso vardas. Kartu su juo į Marsą išskrido ir meteorologijos departamento sukurta temperatūros matavimo stotis.

„Phoenixas“ nusileis ant kojų, kuriose įmontuoti patobulinti raketiniai stabdymo motorai. Kaip tik nusileidimas šio erdvėlaivio pirmtakui ir buvo pražūtingas.

„Phoenixo“ kelionės tikslas – Marso šiaurinis polius. Kadangi nusileidimo vietoje norima atlikti tikslius temperatūros matavimus ir ištirti cheminę paviršiaus sudėtį, nusileidimo vieta buvo iš anksto tiksliai apibrėžta ir tam reikėjo papildomos įrangos. Todėl erdvėlaivio masė siekia daugiau nei 300 kg. Dėl didelio svorio pastaruoju metu naudojama oro pagalvių technika „Phoenixo“ nusileidimui netinka. Nusileisdamas šis erdvėlaivis naudos šiek tiek didesnę riziką keliančius raketinius motorus.

Prieš įjungdamas raketas „Phoenixas“ išskleis parašiutą, o nuo įkaitimo dėl atmosferos trinties jį apsaugos ir greitį dar sumažins apsauginis šilumos skydas.

Kitas NASA erdvėlaivis taip pat bus marsaeigis, tiesa, tik labai didelis. Dabar po Marso paviršių važinėjantys „Spirit“ ir „Opportunity“ dydžiu prilygsta keturračiams motociklams, o naujasis „Mars Science Laboratory“ marsaeigis prilygs lengvajam automobiliui. Iš pavadinimo aišku, kad šis erdvėlaivis bus maža mokslinė laboratorija, kuri Marso paviršiuje galės įveikti didesnius atstumus. Marsaeigį maitins ne saulės, bet branduolinės baterijos. Taigi jis, priešingai nei dabartiniai Marse veikiantys aparatai, bus nepriklausomas nuo metų laikų ir saulės. „Mars Science Laboratory“ į kelionę ketinama išleisti 2009 m. rudenį, o nusileisti Marse jis turėtų 2010 m. pavasarį. Planuojama, kad jis veiks mažiausiai vienus Marso metus, t. y. dvejus Žemės metus (687 paras), ir tikimasi, kad Marso paviršiumi jis nukeliaus net dvidešimt kilometrų. Praktiškai erdvėlaivių eksploatacijos periodas gali pranokti visus lūkesčius, ir tai įrodė „Spirit“ bei „Opportunity“. Galingas marsaeigis siųs nemažai informacijos, todėl 2009 m. aplink Marsą skrieti bus paleistas telekomunikacijų palydovas „Mars Telecommunications Orbiter“.

Ištvermingi mažieji keliauninkai

NASA robotai-geologai „Spirit“ ir „Opportunity“ jau spėjo pakeisti mokslininkų nuomonę apie Marsą. Šešiaračiai, beveik 200 kilogramų sveriantys marsamobiliai rieda po Gusevo kraterį ir Meridiano lygumą nuo 2003 m. pradžios.

„Spirit“ tyrimų objektas – penkiolika laipsnių nuo pusiaujo į pietus esantis krateris, pavadintas rusų astronauto Matvejaus Gusevo vardu. Kraterio skersmuo siekia maždaug 150 kilometrų, o įdomus jis maždaug 900 kilometrų ilgio slėniu. Sprendžiant iš orbitoje padarytų nuotraukų, slėnį kažkada suformavo tekantis vanduo, greičiausiai tekėjęs į kraterį arba iš jo. Tikėtina, kad kažkada vanduo buvo užpildęs didžiąją kraterio dalį, todėl dabar, vandeniui išdžiūvus, tikimasi jo dugne surasti likusių nuosėdinių uolienų.

„Spirit“ jau spėjo ištirti daugybę skirtingų vietų: jis buvo nukreiptas judėti lygiu kraterio dugnu kraterio vidury esančių kyšulių link, o dabar jis grįžta atgal. Kelionės metu jis jau ištyrė daugybę skirtingo grunto mėginių, keistų akmenų ir net aptiko druskingos šviesios medžiagos. Vandens buvimo pėdsakai čia akivaizdūs.

Kitoje Marso pusėje nusileidęs „Opportunity“ marsaeigis iškart pataikė į kraterį. Krateris yra netoli pusiaujo ir planetos nulinio dienovidžio. Atlikus bazinius kraterio tyrimus, marsaeigis buvo nukreiptas į kitą, maždaug už pusantro kilometro esantį didesnį kraterį. Po kelių tyrimų marsaeigis kelionę tęsė iki jo pakraščio, kurio viršuje, ant šlaito, turėjo būti jo šilumos skydas, nukritęs erdvėlaiviui leidžiantis ant planetos paviršiaus.

Dabar „Opportunity“ priartėjo prie dar didesnio Victorios kraterio. Marsaeigį ketinama nukreipti į kraterio vidų, nors išsiropšti iš jo vėliau gali būti sudėtinga. Meridiano lyguma yra vienas iš tolygiausių ir atviriausių regionų Marso paviršiuje, o moksliniu požiūriu ši lyguma įdomi yra ir dėl joje esančių unikalių mineralų. Orbitoje skriejančių dirbtinių Marso palydovų duomenimis, šioje lygumoje yra daug geležies oksido turinčio pilkojo hematito, kuris Žemėje beveik visada sutinkamas kartu su vandeniu. Hematito jau surasta – tai grūdeliai, forma ir dydžiu primenantys mėlynių uogas. „Opportunity“ surado ir kitų vandeninės kilmės mineralų. Tyrinėjant kraterio šlaituose glūdinčias nuosėdines uolienas pavyko pasidairyti po tolimą geologinę planetos praeitį.

Praėjo dar viena žiema
Marso metai trunka 1,88 Žemės metų, todėl marsaeigiai jau net du kartus spėjo pamatyti beveik visus raudonosios planetos metų laikus. Kita vertus, Marse metų laikus lemia ne sukimosi ašies posvyris, o planetos orbita, kuri, palyginus su Žemės, yra labiau elipsinė. Kai Marsas arti Saulės, planetoje vasara ir vidurdienį temperatūra gali pakilti net iki nulio laipsnio. Tačiau kai atstumas iki Saulės didelis, yra žiema ir temperatūra naktimis nukrenta žemiau šimto laipsnių šalčio.

Pavasaris Marse pagal Žemės kalendorių prasidėjo 2007 m. pradžioje. Žiemą abu marsaeigiai buvo beveik nejudinami. Jie padarė tik kelias nuotraukas, o matavimus atlikdavo gana retai. Tiesa, šiuo pavasario laukimo laikotarpiu buvo atnaujintos marsaeigių kompiuterių programos. Dabar jie yra savarankiškesni. Daugiau laisvių marsaegiams suteikta surinkus pakankamai duomenų apie jų funkcionavimą planetos paviršiuje. Mechaninių dalių pataisyti neįmanoma, todėl skrydžių valdymo centras marsaeigius eksploatuoja itin atsargiai. Jais važinėjama tik kruopščiai įvertinus būsimą maršrutą.

Nors abu aparatai funkcionuoja gerai, metai daro savo. Pavyzdžiui, vienas iš „Spirit“ varančiųjų ratų yra sugedęs. Gedimo požymių buvo jau anksčiau, todėl motoras įjungiamas tik kartais, tačiau šiuo metu ratas visiškai sulūžęs. „Opportunity“ ratai taip pat veikia ne be priekaištų. Vieną ratą valdantis motoras yra sugedęs, taigi rato pasukti nebegalima.

Be to, „Opportunity“ roboto ranką į šonus judinantis motoras yra beveik sugedęs. Jis vis dar veikia, kai elektros energijos gauna daugiau nei įprastai. Kai rankos mechanizmas nebeveiks, planuojama, kad norint nusitaikyti į kokį nors objektą turės pasisukti visas marsaeigis.

Laikas daro įtaką ir tyrimų prietaisams, kurie buvo sukurti veikti tik tris mėnesius. Pavyzdžiui, spektrometrų funkcijoms atlikti naudojamas mažas radioaktyvus mygtukas, o jame esančio kobalto­57 spinduliavimo galingumas jau yra sumažėjęs viena padala. Dėl to tyrimai užtrunka daug ilgiau. Marsaeigio „Spirit“ uolienų paviršių gremžiančio grąžto galvutė taip pat jau susidėvėjusi, nes prietaisas buvo sukurtas tik trims gręžimams atlikti. Nepaisant to, juo jau buvo gręžta 15 kartų.

Marso šturmas
Be NASA, skrydžius į kaimyninę planetą planuoja Europa ir Rusija. Europos kosminė agentūra tyrinėti Marsą ketina pradėti 2013 m., kai į kelionę bus paleistas „ExoMars“ – pirmas europietiškas marsaeigis. Iš pavadinimo aišku, kad šio erdvėlaivio uždavinys bus ieškoti gyvybės formų ar kažkada egzistavusios gyvybės ženklų.

Marsaeigį lydės palydovas, kurio pagrindinis uždavinys – palaikyti ryšį tarp Žemės ir Marso paviršiumi ropinėjančio marsaeigio. Europiečių programos tikslas – kito dešimtmečio pradžioje parengti mėginių paėmimo skrydį, nes geriausias būdas ištirti Marsą prieš siunčiant į jį žmogų ar sudėtingus tyrimo prietaisus yra parsisiųsti mėginius į Žemę ir čia juos ištyrinėtiti.

Rusų „Phobos-Grunt“ yra mažesnio modelio erdvėlaivis, kurio tikslas – paimti mėginius iš Marso palydovo Phobos. Jį greičiausiai sudaro kitos medžiagos nei patį Marsą, bet šis projektas – žingsnis Marso link. Paimti mėginį nuo mažyčio Phoboso paviršiaus yra akivaizdžiai lengviau nei nusileisti į patį Marsą, paimti mėginį ir išsiųsti jį atgal į Žemę.

„Phobos-Grunt“ buvo planuojamas ir kuriamas ilgai, nes tiek jo kūrimas, tiek ir paleidimas užsitęsė dėl Rusijos kosmoso programų finansavimo. Dabar, kai Rusijos finansinė padėtis pagerėjo, į kosmoso tyrimus vėl investuojama, o ambicingas ir įdomus projektas vėl pasistūmėjo į priekį. „Phobos-Grunt“ aparato paleidimas buvo planuotas 2009 m.

NASA taip pat turi daug planų kitam dešimtmečiui. Į Marsą ketinama išsiųsti mažyčius atmosferoje skraidančius tyrimų lėktuvėlius, daugybę erdvėlaivių ir meteorologinių stočių. Visa tai reikalauja vis galingesnių duomenų perdavimo įrenginių, taigi „Mars Telecommunications Orbiter“ po kurio laiko turės pakeisti naujas telekomunikacijų palydovas. Tada eilė ateis ir žmogaus skrydžiui į Marsą, bet kas jį atliks, su kuo ir kada, dar sunku pasakyti. Kada vėl bus skrendama į Mėnulį, taip pat nėra aišku. Be JAV, Europos ir Rusijos, Kinija ir Indija taip pat stiebiasi Mėnulio ir Marso link.

Šaltiniai: žurnalas TM, ESA, NASA.