Skaitome Karlą Marksą I

05/7/09 18:51

Karl Marx: News of the Coming RevoltŠiandien skaitysiu Marksą. Juolab, kad šiandien knygos diena. Taigi imsiu šio buvusio žurnalisto storesnį tomą. Marksas man ne naujiena. Vilniaus Universitete studijų metais teko klausyti marksizmo-leninizmo kursą, bet ką ten besupaisysi. Juk kaip sako mano mėgstamas Norman Davies: marksistams-leninistams iki Markso buvo taip toli, kaip Ramiojo vandenyno aborigenams, garbinusiems JAV prezidentus lyg dievus, iki demokratijos. Taigi imsiu ir paskaitysiu. Sako Europoje Markso raštai jau tampa bestseleriais. Kapitalizmo kritiko raštų pardavimai išaugo net tris kartus, Diuseldorfo teatre jau rodoma pjesė pagal K.Markso „Kapitalą“, o kinai Šanchajuje rengiasi pastatyti net operą. Suprask: „marksizmo šmėkla klaidžioja po Europą“. Reikia susipažint, nes jei ji užklys ir į Lietuvą tai kaip aš ją atpažinsiu. Ar ji su dalgiu ant peties?
Aptikau senų laikų leidimą. Matyt dar nebus subjaurota leniniečių. Taigi atsiverčiu trečią tomą, kažkur apie vidurį. O – 5 skyrius: „Pelno dalinimas į procentus ir verslininko pajamos“, 25-as skirsnis „Kreditai ir fiktyvus kapitalas“. Hmm. Skamba intriguojančiai.

<…> štai taip iš paprasčiausių prekinių mainų atsiranda pinigų, kaip atsiskaitymo priemonės funkcija, o kartu su ja ir prekių gamintojo santykis su pirkliu, kaip kreditoriaus su skolininku. <…> Bendrai imant pinigai čia funkcionuoja tik kaip mokėjimo priemonė, o prekė parduodama ne už pinigus, bet už raštišką įsipareigojimą sumokėti po kurio laiko. Visus tokius mokėjimo įsipareigojimus mes galime apibrėžti kaip bendrą kategoriją – vekselius. Tokie vekseliai iki jų galiojimo pabaigos patys tampa mokėjimo priemone, kuria galima atsiskaityti taip pat kaip pinigais. <…>

Kiek toliau Marksas cituoja ištrauką iš Ch. Coquelin „Du Credit et des Banques dans L‘Industrie“:
<…> Kiekvienoje šalyje daugumą kreditinių sandorių sudaroma pramoninių santykių srityje. Žaliavos gamintojas suteikia prekes avansu perdirbėjui ir gauna iš jo mokėjimo įsipareigojimus. Atlikęs savo darbą perdirbėjas panašiomis sąlygomis perduoda prekę pramonininkui-gamintojui ir taip toliau kreditas suteikiamas vis tolyn, nuo vieno asmens kitam kol galiausiai pasiekia vartotoją. Didmeninis prekybininkas suteikia prekes kreditan mažmenininkui, o pats jis gauna mokėjimo atidėjimą iš fabrikanto ar tarpininko. Kiekvienas šioje grandinėlėje viena ranka skolinasi, o kita ima pinigus arba dar dažniau – naujas prekes. Tokiu būdu vyksta nenutrūkstamas apsikeitimas įsipareigojimais, persipinančiais ir besikombinuojančiais įvairiomis kryptimis. Tokiems įsipareigojimams nenumaldomai didėjant bei jų daugėjant atsiranda kredito esmė ir tikroji jo galybės esmė.>

Kita kredito pusė, – tęsia Marksas. – susijusi su prekybos pinigais vystymusi. Ankstesniame skyriuje mes matėme, kaip pinigų prekiautojų rankose kaupiasi komersantams priklausantys rezerviniai fondai, pinigų priėmimo ir išmokėjimo techninės operacijos, o kartu ir prekyba tauriaisiais lydiniais. Kartu su šia pinigų prekyba vystosi ir kita kreditinės veiklos pusė – procentus nešančio kapitalo valdymas arba piniginis kapitalas. Paskola ir kreditinis įsipareigojimas tampa ypatingu užsiėmimu. Prekiautojai pinigais tampa tarpininkais tarp tikrojo kreditoriaus ir skolininko. Apskritai kalbant bankinė veikla iš vienos pusės susideda iš didelių skolinamų pinigų sumų koncentracijos, o iš kitos skolintojų atžvilgiu jie atstovauja visus skolininkus, mat jie ima paskolą visiems prekiautojams. Iš vienos pusės bankas centralizuoja piniginį kapitalą, o iš kitos – apjungia besiskolinančiuosius. Banko pelnas šioje sistemoje susideda iš to kiek pigiau jis gauna pasiskolinti ir kiek brangiau paskolina. <…> Mūsų tikslais čia nėra reikalo smulkiau gilintis į ypatingas bankų rūšis ar atskiras formas <…> Visos tos formos tarnauja tam, kad būtų užtikrintas mokumas. <…>
Net ir provincijos bankelis turi savo skyrių ar agentą Londone, kad būtų užtikrintas apmokėjimas pagal jo vekselius ar banknotus ir kad galėtų rinkti indėlius iš Londono gyventojų į sąskaitas kurias atsidarė provincialai. Kiekvienas bankininkas renka kito banko banknotus ir jų toliau nebeišduoda. Kiekviename didesniame mieste bankininkai susirenka kartą ar du kartus per savaitę ir keičiasi savo banknotais. Saldo dengiamas pervedimais į Londoną. Bankai palengvina komersantų sandorius. Viskas kas palengvina komerciją palengvina ir spekuliaciją. Komercija ir spekuliacija daugeliu atvejų taip glaudžiai susijusios veiklos, kad net sunku pasakyti kur baigiasi komercija ir kur prasideda jau spekuliacija. Visur kur veikia bankai yra lengviau ir pigiau gaunamas kapitalas. Kapitalo pigumas skatina spekuliaciją lygiai taip pat, kaip pigi mėsa ir pingantis alus skatina apsirijimą ir girtuoklystę. Kadangi bankai, leidžiantys savo banknotus, nuolatos jais atsiskaito, susidaro įspūdis, kad visos jų operacijos yra susijusios su kapitalu kurį gauna. Tačiau taip nėra. <…> Nenuginčijama tiesa yra ta, kad 1000 svarų, kuriuos jūs šiandien deponavote pas bankininką A rytoj bus vėl išduoti ir taps indėliu pas bankininką B, o dar vėliau bus deponuoti pas bankininką C ir taip toliau iki begalybės. Taigi ta pati 1000 svarų suma dėl aibės bankinių operacijų gali virsti neriboto dydžio suma. Todėl labai tikėtina, kad 9/10 visų Anglijos bankuose gulinčių indėlių yra tik įrašo eilutė buhalterinėse knygose. <…>
Taigi kuo lengviau gauti paskolą už neparduotas prekes tuo daugiau tokių paskolų prašoma, tuo daugiau siekiama pagaminti prekių ir išmesti jas į kitas rinkas, – kad tik gauti paskolą. 1845-1847 metai yra ryškus anglijos prekybininkų tarpe kilusios paskolų karštinės pavyzdys. Čia galime pamatyti kokią didelę galią turi kreditai. Nuo 1837 m. trukęs slogutis anglijos pramonėje apie 1842 metus baigėsi. Paklausa iš užsienio išaugo, angliškų prekių eksportas ėmė didėti. 1845-1846 m. tapo didžiausio suklestėjimo metais. 1843 metų „Opiumo karas“ anglų prekybininkams atvėrė naujus horizontus Kinijoje. Naujoji rinka davė papildomą postūmį ir taip pakilimą pergyvenančiai anglų pramonei. Ypač medvilnės perdirbėjams. „Ar gi galime mes gaminti per daug? Juk mums teks aprengti 300 milijonų žmonių“,- tuomet sakė man vienas Mančesterio pramonininkas. Visų tų naujų pramoninių pastatų ir naujų staklių ir mašinų vis nepakako, tam kad padengtų tą srautą pridėtinės vertės kuri pliūptelėjo iš Lankašyro. Su tokia pat aistra, kokia buvo plečiama gamyba, visi metėsi į geležinkelių tiesimą. Spekuliacijų troškimas apėmė fabrikantus ir pirklius, nuo 1844 m. jie iš visų jėgų supirkinėjo akcijas. Pirko už tiek kiek kas turėjo pirmąjam įnašui, juk vėlesniems įnašams atsiras naujų lėšų. 1846-1847 metais įdėjimų į geležinkelius suma pasiekė 75 mln. svarų sterlingų. Teko imtis kreditų. O nuosavos gamyklos jau nebepajėgė dengti įsipareigojimų, nes peržengė savo galimybių ribas. Viliojantis pelnas vis skatino skolintis, o paskolos buvo prieinamos ir nebrangios. Banko palūkanos buvo gana nedidelės: 1844 metais jos svyravo tarp 1 ir3/4 bei 2 ir 3/4 procento. Iki 1845 metų spalio jos padidėjo iki 3 procentų, o 1846 m. vasarį jau siekė 5 proc., kol galiausiai iki tų pačių metų gruodžio vėl nukrito iki 3 ir 1/4 procento. Anglijos banko saugyklose susikaupė iki tol neregėtos aukso lydinių atsargos. Kodėl gi neišsiuntus angliškų prekių į užsienio rinkas, kurios jų laukia ir kodėl iš ten neparvežus kitų, kurios paklausios čia? Taip kilo masinis prekių išsiuntimas į Kiniją ir Indiją konsignacijos pagrindais. Labai greitai tai peraugo į konsignaciją vardan avanso, o tai privedė prie kracho.
Kaip katalizatorius suveikė 1846 metų nederlius Anglijoje. Už iš užsienio atvežamus maisto produktus teko atsiskaityti sukauptomis aukso atsargomis. Anglijos banko palūkanos nuo sausio iki balandžio pakilo nuo 3 iki 7 proc. Vasarą palūkanos vėl kiek sumažėjo, iki maždaug 6 proc., tačiau paaiškėjus kad ir vėl laukiama nederlingų metų palūkanos spalį šoktelėjo iki 7, o lapkritį net iki 10 proc. Kitais žodžiais kalbant savo vekselius galima buvo užstatyti tik už milžiniškus, lupikiškus procentus arba iš vis buvo nebeįmanoma gauti kredito. Visuotinis mokėjimų sąstingis sukėlė bankrotų bangą. Tačiau taip nukraujavus ir atšaukus bankinę sistemą varžantį aktą reikalai pasitaisė, bet 1857 metais vėl privedė prie kracho. <…>
Štai keletas pavyzdžių, kuriuos Marksas pateikia iš to laikotarpio:
„Manchester Guardian“ 1847 metų lapkričio 24 praneša apie sukčiavimo atvejus Ost-Indijos kompanijoje, kur vekseliai buvo išrašomi ne dėl to kad buvo parduotos prekės, bet dėl to, kad buvo perkamos prekės siekiant gauti vekselį, jį užstatyti ir paversti į pinigus. Londone pilietis A perka prekes tarpininkaujant piliečiui B iš fabrikanto C bei rengiasi prekes pakrauti į laivą D, kuris plaukia į Indiją. B atsiskaito su C šešių mėnesių trukmės vekseliu. Išrašomi vekseliai tarp A ir B, o pakrovus į laivą prekes ir tarp A ir D. Tokiu būdu ir pardavėjas ir pirkėjas disponuoja lėšomis gerokai anksčiau nei bus išties sumokėta už prekę. Tačiau nuostoliai tokio pobūdžio sandėriuose neatbaido nuo jų, bet skatina dar labiau. Tam kad būtų kuo greičiau kompensuotas nuostolis iš ankstesnio sandorio sudaromi vis nauji užpirkimai ir jų nebereguliuoja paklausa ir pasiūla. Tai vyko vienoje pusėje, o kitoje – irgi panašiai. Indijoje įsikūrusi prekybinė kompanija cukrų, indigo, šilką ar medvilnę pirko ne todėl, kad buvo šių prekių paklausa, bet dėl to, kad nupirkus jas būtų už tai sumokėta 10-ies mėnesių vekseliu, o važtaraštis nusiųstas į Londoną. Atkeliavęs paštu į Londoną kiek greičiau nei per du mėnesius toks važtaraštis, o kartu su juo ir ką tik nupirkti bei pakrauti į laivą pirkiniai užstatomi Lombardstryte. Taigi Londono kontora gauna į rankas pinigus prieš aštuonis mėnesius iki to laiko kol teks padengti 10-ies mėnesių vekselį už prekes.
Tokia schema ir apgaulinga procedūra puikiai veikė ir buvo praktikuojama tol kol prekės iš Indijos arba į Indiją turėjo keliauti burlaiviais palei Afrikos krantus aplenkdamos gerosios Vilties iškišulį. Kai buvo pastatytas Sueco kanalas ir prekes imta gabenti garlaiviais, o prekių kelionė gerokai sutrumpėjo sumažėjo ir galimybė fabrikuoti fiktyvų kapitalą. O kai atsiradus telegrafui informacija apie prekes Indijos rinkoje anglų pirklį pasiekdavo tą pačią dieną fiktyvaus kapitalo spekuliantams nebeliko jokių galimybių.



  • Twitter
  • Facebook
  • MySpace
  • Digg
  • del.icio.us
  • Technorati
  • LinkedIn

Raktažodžiai: , , , , , , , , , ,

2 Komentarai temai “Skaitome Karlą Marksą I”

  1. Įdomios markso teorijos, dėl kreditų, tai yra toks terminas: manopuliatorius, kuris parodo, kad iš 100lt bankas padaro daug daugiau :) priklausomai nuo palūkanų.

    #4384

Palikite komentarą

Raseinių krašto naujienos