Supertauta ir krikščionių skerdynės (IIId.)

09/27/09 09:30

Taigi, tęskime Levo Gumiliovo skaitymus. Trečia paskaita: „Etnogenezės pliūpsnis Palestinoje (I a.)

Nekaltų žmonių skerdynės.

Nekaltų žmonių skerdynės.

<…>

Pirmame mūsų eros amžiuje rytine Romos imperijos dalimi praslinko pasionarinis postūmis: nuo Švedijos, Vyslos baseinu, Karpatais, Juodąja jūra, Mažąja Azija, Sirija, Palestina ir iki Abisinijos. Mūs domina būtent Romos imperijos dalis. Kadangi sistema ten buvo pakankamai stabili jokių permainų neturėjo įvykti. Pasionarijai rado sau vietą valstybinėje tarnyboje arba kariuomenėje, o didžioji visuomenės dalis gyveno tokį laimingą gyvenimą, apie kurį dabartiniai europiečiai galėtų tik pasvajoti.

Vidutinio sluoksnio romėnas turėjo vilą, vergų, kurie ten pat gyveno ir patarnaudavo šeimininkui. Jie žinoma valgė tą patį maistą kaip ir ponai bei stengėsi dirbti kiek galima mažiau. Vidutinis romėnas turėjo mulų, ant kurių važiuodavo pasimaudyti kur nors prie Tirėno jūros. Jis turėjo damų, kurios jam šokdavo ir jį linksmindavo, žinoma ir pačios patirdamos malonumų. Išties, ko gi jiems daugiau reikėjo?

Romėnų pirtys

Romėnų pirtys

Tik va imperijos rytuose, kur susiformavo chimerinė konstrukcija, tai yra senosios rytų kultūros ir elinistinės-romėniškosios kultūros mišinys, gimė konfliktas. Jis ir išjudino visą sistemą. Šis konfliktas sietinas su žydų ir graikų konfrontacija. Ne taip jau labai jie ten susikibo, bet kivirčyjosi nuolat. Bet svarbiausia ne tai. Esmė ta, kad, kaip sakydavo dar anuomet, elinai (graikai) siekė žinių ir pažinimo, o žydai laukė stebuklo. Na, stebuklas, tai stebuklas. Užsiiminėkite savo stebuklais kiek tinkami. Bet pažinimas, čia – jau kitas reikalas.

Garsiausi graikų filosofai iš Aleksandrijos, Antiochijos ir kitų didžiųjų miestų susitikdavo su žydų rabinais ir su jais diskutuodavo. To meto filosofai, skirtingai nei šių laikų, labai mėgo ginčytis ir diskutuoti įvairiausiomis mokslinėmis temomis. O žydai, ką jūs ir besakytumėte, jiems apsukriai ir gudriai atsikirsdavo. Tai gi – dialektika. Graikų menas. Bet žydai nuolatos išsisukdavo iš situacijos.
-Ne, ne,- jie sakydavo.- Aristodenai, tu mūsų nesupratai. Mes visai ką kitą turėjome galvoje.
-O, ką tokio?
Nuginkluotas pirmoje diskusijoje rabinas pateikdavo naują išaiškinimą.
-Ne. Tai neteisinga…- Ir graikas vėl įrodo savo.
O žydas tuomet sako: „Tu vis tiek mūsų nesupratai. Štai ateis Marchodėjus ir jis tau viską paaiškins“. Kur buvęs kur nebuvęs pasirodo Marchodėjus ir ima aiškinti savo, jau trečia dalyką, visai ką kitą nei prieš tai buvo teigta. Ir taip vėl viskas susimaišo.

Tuomet graikams trūko kantrybė. Nuėjo jie Aleksandrijoje pas Egipto valdovą Ptolomėjų II (283-247 metai prieš mūsų erą) ir sako: „Neįmanoma su tais žydais diskutuoti. Jie nuolatos viską suvelia, pastoviai kaitalioja tezes, kurias mes turėtume paneigti. Jie turi kažkokią Knygą!“ Karalius sako: „Gerai. Tuoj viską sutvarkysim“.

Egipto valdovo Ptolemėjaus II pastangomis žydų Biblija buvo išversta į graikų kalbą.

Egipto valdovo Ptolomėjaus II pastangomis žydų Biblija buvo išversta į graikų kalbą.

Septyniasdešimties išminčių knyga

Vieną dieną Aleksandrijoje buvo sulaikyta 70 žydų rabinų. Visus juos atvedė pas karalių į rūmus. Išėjo valdovas ir tarė: „Dabar jus visus išvedžios po atskiras kameras. Duos jums papiruso ir rašymo reikmenis. Būkit malonūs išverkit į graikų kalbą tą savo Bibliją ir tuomet mes žinosime kaip su jumis diskutuoti. Jei išversite teisingai –  paleisiu, o jei ten ko nors privelsite ir tekstai nesutaps, tada – pakarsiu. O po to suimsiu kitus rabinus“.

Ir staiga, neįtikėtinai greitai žydų Biblija buvo išversta į graikų kalbą, o tekstai – sutapo. Tai laikoma lyg ir stebuklu. Visam pasauliui dabar jau tapo prieinamas šis svarbus šaltinis. Na mūsų filologai, matyt, nesėdėjo kalėjime, taigi jie nežino, kad ten galima susibarbenti per sienas. O be to, apsaugininkai ir tie prižiūrėtojai, kurie atnešdavo maistą kaliniams, galėjo už nedidelį atlygį perduoti iš vienos kameros į kitą bet kokį siuntinuką ar papiruso lapą. Žydai ilgai sėdėti kalėjime nenorėjo. Taigi jie pasidalino darbus, išvertė viską dalimis. Kiekvienas rabinas vertė savo gabalą, o kitiems ją liko tik nusirašyti. Taip atsirado Biblija, kuri dar vadinama Septuaginta. Tai yra septyniasdešimties išminčių knyga, nors iš tikrųjų jų ten buvo 72. Ir dabar su ta knyga prasidėjo diskusija.

Septuaginta. Įkalintų rabinų knyga graikams.

Septuaginta. Įkalintų rabinų knyga graikams.

Kai graikai perskaitė knygą, jie aiktelėjo. „Koks keistas jūsų dievas. Na, taika jums, pasakė, ir nulipdė Adomą iš molio. Tiek to. Iš molio, tai – iš molio. Bet kodėl jis Adomui nedavė žinių ir pažinimo? Paties svarbiausio, reikšmingiausio dalyko?“
Pažinimo medis ir jo vaisiai žmogui buvo uždrausti. Taigi, turėjo ir likti toks nemokša, neišprusėlis. Bet štai atsirado išmintinga gyvatė (arba žaltys), kuriai (tiksliau – kuriam) pagailo vargšelių. Jis pasiūlė Ievai obuolį nuo to medžio, o ta – neatsisakė. Užkrimto ir staiga viską suprato – kas yra blogis, o kas – gėris. Tuomet ji ir Adomą įkalbėjo paragauti, juk „ievos“ visada įkalba vyrus. Nuo tos akimirkos jie pradėjo atskirti kur yra blogis, o kur – gėris. O Dievas, tas blogiukas (anot graikų), ėmė ir išvijo už tai žmones iš rojaus. Ir už ką gi? Juk jie tik patobulėjo, įgijo daugiau proto. Na, tikrai… Varyti studentą iš universiteto už tai, kad jis gerai išlaikė egzaminą – visiškai nesąmonė. Būtent tai ir stebino graikus. Tada jie pasakė: „Jei jau ką nors gerbti, tai reiktų gerbti gyvatę (graikiškai Ofis)“. Ir nuo tol gyvatės garbintojus, arba pažinimo šalininkus imta vadinti ofitais.
„O kaip gi Dievas, pasaulio sutvėrėjas?“
„Pasaulis ne toks jau puikus, kaip jums atrodo,- sako ofitai.- Tas pasaulis pakankamai bjaurus. Kažkokia chaltūra, o ne kūrinys“. Ir ėmė jie Dievą vadinti demiurgu. Čia lyg kokiu amateiva pavadintume, kokiu prastu batsiuviu, ar panašiai. Taip įžeidžiamai. Tokia tat buvo ofitų nuomonė ir tai – dar prieš Kristų. Iki pasionarinio postūmio.

Jei ne gyvatė, o gal būt žaltys, tai Adomas su Ieva taip ir būtų likę neišprusėliais.

Jei ne gyvatė, o gal būt žaltys, tai Adomas su Ieva taip ir būtų likę neišprusėliais.

Panašūs disputai ir maišatis išklibino rytinės Romos imperijos dalies sistemą. Italijoje, Galijoje ar Ispanijoje panašių diskusijų nekilo. Jiems ten ne tai rūpėjo. O štai rytuose – vyko didžiulė sumaištis, kuri dar moksle vadinama chimerine konstrukcija – priešybių junginys, įvairovė, kuri pažeidė pirminės etnogenezės inerciją ir paskatino naujos sistemos paieškas. Štai tuomet ir nutiko. Bum!

Penktaisiais metais iki naujosios eros įvyko pasionarinis smūgis. Jis palietė ir Palestiną, kur atsirado toks Kristus su savo mokymu. Jo mokyme bene pats svarbiausias dalykas buvo tas, kad jis akivaizdžiai skyrėsi nuo graikiškosios daugiadievystės bei žydiškosios viendievystės. Dievas tėvas buvo vienas visiems, bendras, pasaulinis. Bet kuris žmogus galėjo į jį kreiptis. Mozės (Moisėjaus) įstatymai nebeteko reikšmės, nes Kristus mokė, jog reikia mylėti ir savo priešą. Tai dar nereiškė, kad kariauti nevalia. Visai ne. Tačiau nebereikėjo elgtis taip kaip ankščiau, užsispirti ir nesitaikstyti, neapkęsti. Jis mokė daugiau galvoti apie savo sielą. Norint tai perprasti reiktų suprasti kokia gi tuo metu situacija buvo susiklosčiusi.

Nelemtos kiaulės

Romėnai okupavo Siriją, kuri tapo imperijos provincija. Judėją ir Galilėją romėnai pavertė vasalinėmis valstybėmis, kur stovėjo romėnų garnizonai, atskiros įgulos. Nors ten veikė ir vietos savivalda, bet su ja niekas beveik nesiskaitė. Romos vietininkas turėjo kur kas daugiau svorio už patį aukščiausią teisminį, religinį ir politinį organą – Sinedrioną ir net už tą patį vietinį karalių Erodą I Agripą. Romėnai kontroliavo šią valstybę kaip placdarmą kovai su Parfija (partais).

Seniausia kiaulė, egiptiečių bareljefas.

Seniausia kiaulė, egiptiečių bareljefas.

Taigi, viskas būtų kaip ir puiku. Tačiau tuos romėnų legionus reikėjo gerai maitinti. Juk legionieriai turėjo išlaikyti tokius krūvius, kokius dabar patiria rimti sporto meistrai. Jie nuolatos treniravosi, bėgiojo, laipiojo, fechtavosi, svaidė ietis ir pan. Jei jie to nebūtų darę, tai galėjo žūti pačiame pirmame mūšyje. Bet atleiskite, prie tokių krūvių turi būti ir padorus aprūpinimas. O maisto jie tegaudavo vos kokį paplotėlį, sūdytą žuvį, šiek tiek vyno ir dar kokių nors vaisių ar daržovių. Na su tokiu maitinimu, žinote, rekordų nepasieksi. Ir tada jiems prie maisto davinio pridėjo mėsos. O mėsa buvo pati paprasčiausia – kiauliena. Kadangi tuomet dar nebuvo šaldytuvų, tai teko aprūpinti juos gyva kiauliena. Ėmė gainioti kiaulių bandas ir karts nuo karto jas skersdavo. Rytų tautoms kiaulė – šlykštus, pasibjaurėtinas gyvulys. Taigi: „Į šventąją Izraelio žemę atvežė kiaules. Pasibaisėtina. Koks siaubas“!

Tačiau kariauti su romėnais buvo pavojinga ir sunku. Be pasionarijų tai buvo neįmanoma. Tada judėjų subpasionarijai sukūrė Sikarijų organizaciją (nuo lot. sica – durklas), pažodžiui tai reiškia durklininkai, žudikai (Beje, ši organizacija laikoma pirmąja teroristine grupuote pasaulyje). Jei koks romėnas nuklysdavo pauliot ar pas mergas nueidavo, tai sikarijai jį gan greit nudobdavo. Romėnai pradėdavo tyrimą. O tai jie darydavo kur kas geriau ir greičiau nei dabar. Rasdavo nusikaltėlį ir jį nukryžiuodavo.
Romėnai klausdavo jų: „Klausyk!. Žmogus tik nuėjo paūžt, prasivėdint, kaip sakoma, o tu jį… Už ką?“
-Bet jis juk valgė kiaulieną. Tai – kiauliaėdys, – atsakydavo tie.
-Na ir kas?
-Kaip tai na ir kas?
Štai matote. Kartais išties būna taip, kad niekaip neįmanoma suderinti atskirų etnosų.

Sikarijai (nuo lot. sica – durklas) - pirmieji teroristai.

Sikarijai (nuo lot. sica – durklas) - pirmieji teroristai.

Ir tuomet pasirodė Kristus. Rabinai nusprendė, kad jis jiems maišo. Jie juk siekė sukelti tautą prieš romėnus, o tas mokė, kad nereikia priešintis blogiui. „Na nuėjo kareivukas į samovolkę, negrįžo iš ten ir dievai jo nematę“. O rabinai: „Kaip gi taip?“ Ir jie įskundė Kristų romėnų valdžiai. Patys sugavo, atvedė, patys skundus surašė. O vietininkas Poncijus Pilotas tik pasirašė ir tiek (pats turbūt nesuprato kokiu garsiu taps).
<Čia L.Gumiliovas trumpai papasakoja paskutines Kristaus gyvenimo dienas, aprašytas Evangelijoje>

Tokiu būdu pasionarinis postūmis įvyko puikiai suderintoje administracinėje sistemoje: su puikia armija, valdininkijos aparatu, grupe sikofantų (vidaus saugumo agentais). Išsišokti tokioje sistemoje, koks bebūtum pasionarijus, buvo praktiškai neįmanoma. Nors, beje, žydai tai mėgino padaryti 70-ais metais. Jie sukilo. Per tris metus romėnai sumušė žydus, sugriovė Jeruzalę ir išpjovė praktišai visus gyventojus. Suprantama, kodėl skerdė, juk patys žydai belaisvių neimdavo, žudydavo visus pakliuvusius, tai ir romėnai atsakė tuo pačiu.

Jeruzalės sugriovimas

Jeruzalės sugriovimas

Aš – romėnas, teisti mane gali tik ciesorius

Po to prieš imperiją pakilo Dakai. Jie buvo toje pačioje pasionarinio postūmio linijoje kaip ir Palestina, dabartinėje Rumunijoje. Pirmajį karą prieš imperatorių Domicijaną dakai laimėjo. Antrąjį karą jau laimėjo Trajanas Markas Ulpijus (53-117 m.). Jis liepė visu dakus sunaikinti. Ir  dakų neliko.
Tada žydai vėl sukilo (132-135 m.). Šįkart jau ne inteligentija, bet žydai piemenys, prasčiokai. Jie su romėnais įnirtingai kariavo, o dar nuožmiau kovojo su krikščionimis. Kiekvieną pagautą romėną iškart nužudydavo, o sugautą krikščionį kankindavo tol, kol tas pats pastipdavo. Jų vadu tapo Ben-Akiba (Ben-Josif), rabinas, Gamalilo mokinys. Jis buvo mokytas ir skleidė naują mokymą, senojo pagrindu, buvo lyg koks politrukas, politinis vadovas, ideologinės tarnybos viršininkas Simono Bar-Kochbos („žvaigždės sūnaus“) sukilime.
Imperatorius Adrianas su jais visais susidorojo ir nukryžiavo. Tokia bausmė romėnams buvo pati gėdingiausia, tarsi pakorimas dabar. Žydai tuomet išsilakstė: kas į Arabiją, kas į Persiją ar net į vakarinę imperijos dalį.

Gudrusis fariziejus Paulius.

Gudrusis fariziejus Paulius.

Na, o kas gi nutiko su krikščionimis? Viskas prasidėjo nuo Kristaus. Po to žydai akmenimis užmėtė jo padėjėją (diakoną) Steponą. Apaštalą Paulių irgi nusprendė bausti mirties bausme. Tačiau Paulius, pasirodo, buvo labai gudrus. Kai jį sučiupo šis ėmė rėkti: „Aš Romos pilietis ir mane gali teisti tik ciesorius (imperatorius)“. Vieni žydai nekreipė į tai dėmesio – ką ten su juo terliotis. O kiti – priešingai. Valdžioje tuomet buvo dvi partijos: sadukiejai ir fariziejai.
-Aš esu fariziejus ir fariziejaus sūnus,- pareiškė Paulius.
Tada fariziejai nubalsavo taip, kad Paulių išsiųstų į Romą (tarsi Strasbūrą ar Briuselį dabar). Taip jis ir išsigelbėjo bei galėjo toliau skleisti savo krikščionybę. Plačiai, plačiai.
Dabar pažiūrėkime į Romos imperiją: kas ten priimdavo krikštą? Tik pasionarūs žmonės, pasionarijai. Vergai, karo belaisviai ir pan. Tarp jų buvo visokių. Krikščionių mokslas istoriškai žinomas nuo 155 metų, kai Justinas Filosofas apgynė krikščioniškąsias dogmas prieš pagonių filosofus. Štai matote koks ilgas inkubacinis periodas.

Krikščionybės priešininku tuomet buvo toks nekvailas žmogelis Kelsijus. Jis tvirtino, kad krikščionybė yra visiška nesąmonė: kaip žmogus gali numirti, o po to prisikelti. Kur tai matyta, kad numirėliai prisikeltų? Ir apskritai visa tai jam atrodė labai neestetiška.
Įdomu dar ir tai, kad nei romėnų filosofai nei krikščionių išminčiai niekuomet neragino žudyti arba kaip kitaip susidoroti su savo oponentais. O kas gi tai darė? Kas to troško? Tie patys subpasionarijai, kurie sakydavo: „Ką ten jis tąji, anąji“. Filosofai visai nebuvo linkę smurtauti, tačiau Romos liumpenas, tos padugnės – to tik ir troško. Pagal romėnų įstatymus tyrimą galima buvo pradėti tik gavus skundą. Net jei guli lavonas vidury gatvės, bet niekas neparašė skundo, tai tyrimo nebus. Tik tuomet jei skundas yra tyrimą galima pradėti. Ir ant krikščionių galvų pasipylė skundai. Jų buvo tiek daug, kad dakų ir partų užkariautojas didysis imperatorius Trajanas net buvo priverstas uždrausti priiminėti skundus dėl krikščionių.

Growth_of_the_Roman_Empire_584_1_2_9758

Romėnai buvo baisiausi skundikai. Kartą imperatorius uždraudė draugijas ir visokias kitokias visuomenines organizacijas. Iškart buvo sunaikintos net Makedonijoje veikusios savanoriškosios ugniagesių draugijos. O ką jau kalbėti apie krikščionis. Jie juk slapta organizacija! Ir jūs tik įsivaizduokite kokios tuomet prasidėjo skerdynės. Padugnės tiesiog leipo iš pasitenkinimo matydamos kaip viešai nudobė kokį krikščionį, įmetė liūtams į narvą ar nužudė gladiatorių arenoje.

Štai tuo metu viena tokia turtinga romėnė turėjo valdytoją, ūkvedį vardu Bonifacijus. Su juo ji ir gyveno. Kartą ji jam ir sako: „Žinai, mes nuolatos nusidedam. Nueik, prašau, pas budelius atnešk kokį krikščionio lavoną. Dabar budeliai juos pardavinėja pusvelčiui. Mes pagerbsime tą nabagėlį kankinį ir gal po to taip dažnai nebenusidėsime“.
Tas nuėjo pas budelius, pamatė kalnus sumaitotų lavonų, aiktelėjo ir sušuko:
-Aš taip pat krikščionis.
Pareigūnas jam sako:
-Klausyk. Nusispjaut man, kad tu krikščionis. Eik iš čia. Mano darbo diena jau baigėsi. Nusivariau kaip šuo per dieną. Noriu namo.
O tas:
-Neee. Neisiu. Užrašyk ir mane.
-Ateik rytoj. Užrašysiu. Neturiu dabar kada. Suprask gi.
-Ne, ne. Tu dabar mane užrašyk, kad pakliūčiau rytdienai.
-Koks tu užsispyręs. Tiek to. Užrašysiu.

Krikščionių žudynės Romoje.

Krikščionių žudynės Romoje.

Taip Bonifacijų ir nužudė. O tada atėjo jo moteriškė ir pasiėmė kūną. Bažnyčia iki šiol pagerbia ir mini to savanorio kankinio dieną. Būtent tai ir yra ta pati pasionarinė auka, kai žmonės nesiekdami keisti pasaulio mėgina pakeisti save. Paaukoja save vardan to, ką labiausiai myli. Tai štai toks ir yra tas pasionarumas (passion).

Susiję įrašai:
Jėzus – superžvaigždė, žydai – supertauta (I dalis)
Jėzus – superžvaigždė, žydai – supertauta (II dalis)

Daugiau L.Gumilevo tekstų galite atrasti nemokamame Google knygų aruode.



  • Twitter
  • Facebook
  • MySpace
  • Digg
  • del.icio.us
  • Technorati
  • LinkedIn

Raktažodžiai: , , , , ,

7 Komentarai temai “Supertauta ir krikščionių skerdynės (IIId.)”

  1. Audrius

    Šaunuolis, Audriau,
    gerai padirbėjai.

    #165
  2. Darius

    Kada bus dar?

    #166
  3. O kas paskatino Gumiliovą skaityt? Ar ne pasionarumas ;)

    #191
  4. Tadas

    Nesuprantu panegirikos blogo autoriui ir labai tikiuosi, kad sito vertinio skaitytojams tai nebus pirma pazintis su zydu (ir ju santykiu su “aplinkiniu pasauliu”) istorija. Akademiskimu visiskai nedvelkianti Levo Gumiliovo pozicija (pasaka) tikrai nera tiek demesio vertas tekstas siekiant aptarti pateikta tema. Cia lieka labai daug neatsakytu klausimu, o teksto, neva, smagus ir linksmas stilius labai jau dvelkia autoriaus antisemitizmu (tai yra mano nuomone; diskusijai vietos labai daug, deja laiko ne). Gumiliovo geografinis-gamtines aplinkos determinizmas, kiek esu susipazines, kazkaip pamirsta socialine istorija ir prieinama visokiu keistu isvadu, kurios atsispindi ir siame tekste.

    Visgi “bendram issilavinimui” paskaityti tikrai idomu ir galiu padekoti uz vertima – mat man rusu kalba jau yra egzotika.

    Sekmes, kolega :)

    #292
  5. /DC

    Skaičiau antrą kartą. Nu gers yr. Mums šiauliečiams “pasionarijams” labai priimtins ir suprantams.

    #2415

Palikite komentarą

Raseinių krašto naujienos